Nors nepakeičiamasis menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius jau seniausiai išdėstė, kaip vis dėlto menas tampa menu - t.y. legitimuojasi, įvedus daugiau kintamųjų, lengvai galime ir vėl susipainioti. Anot Andriuškevičiaus, svarbu intencija - ar dalykas buvo kuriamas tapti menu. Ne, močiutė audė kilimėlį, nėrė staltiesėlę - t.y. taikomojo pobūdžio objektą. Kitas būdas tapti menu - atsidurti galerijoje, kuri rodo meną. Atsidūrė, tačiau kuri jų tikroji menininkė? Trečia galimybė – profesiškai įgaliotas meno įvardintojas gali mostelti ta stebuklinga lazdele. Pavyzdžiui, aš, menotyrininkė, rašanti į menui skirtą leidinį. Tačiau kadangi esu truputi sutrikusi ir žinau, kad mūsų skaitytojai yra ne buki, o rinktiniai, esu tikra, kad teiginį (kad ir ką pasirinkčiau) reikia įtikimai argumentuoti.
Feministinių pažiūrų meno tyrinėtoja Linda Nochlin kadaise klausė, kodėl nėra garsių menininkių. O pasakodama apie apribojimus, su kuriais susidūrė galėjusios tokiomis tapti, iškėlė čia dar kartą apmąstytiną klausimą - o kaip gi tos viduramžių ir kitų istorinių laikotarpių auksarankės, audusios gigantiškus rūmų menių gobelenus? Bevardės, bet ar nesiskaito? Dar pridurčiau, kad bevardžių šedevrų prigrūsta šimtuose bažnyčių podėlių. Beje, kuriuo momentu tie unikalūs dirbiniai peržengia neapčiuopiamą ribą, kai tampa menu? Kai nustoja tarnauti (Bažnyčiai, valdovui, cechui)? Bet ar klasikinės meno istorijos laikais garsieji menininkai netarnavo? Juk kas antras buvo rūmų menininkas ar dirbo pagal vyskupų užsakymą. Ta močiutė iš parodos turbūt tik numotų ranka į tokias ir panašias mintis.
Gerai, eikime arčiau šių dienų. Tarkime, literatūros teoretikas Michailas Bachtinas teigia, kad mokslas, menas ir gyvenimas susivienija tik juos apimančioje asmenybės vienovėje. Dar sako, kad „kai žmogus mene, jo nėra gyvenime, ir atvirkščiai“. Jei močiutės rankdarbius įžūliai nors trumpam pavadintume menu, tai toje austoje antklodėje bus ir menas, ir gyvenimas. Moterėlei niekuomet nekiltų minčių apie meno suliejimą su gyvenimu. Ten viskas jau taip sulieta, kad labiau nėra kur. Todėl man, nepaisant visų sudėtingų ir galbūt neteisingai interpretuojamų kitų žmonių protingų minčių, kartais atrodo, kad kasdienė kūryba, o tiksliau, pats gyvenimas sąmoningai ar pusiau sąmoningai yra didysis menas, nors ir slapčia. Gyvenimas, žinoma, nėra profesija, tačiau jei viską pasigamini pats - ir buičiai naudojamus daiktus, ir tuos gražius bei prasmingus, kur kabini ant sienos, tai galerijos ir žinovai tampa tik įdomybe, o ne kažkuo būtinu.
Aš manau, kad ta močiutė yra menininkė iš bevardžių kūrėjų klano, o Galina Sviridova - jungiamoji grandis tarp gyvenimo, sulieto su menu, ir to, kur šie laikomi atskirai. Kažkuria prasme jos abi menininkės.
Paroda veikia iki rugsėjo 11 d.
„Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) dirba antradieniais-penktadieniais 12-19 val., šeštadieniais 12-17 val.