Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Vietoje ir laiku


„Menamos istorijos. Figūra“ Užutrakio dvaro sodyboje


Kristina Stančienė

Share |
Vytautas Tomaševičius. Iš serijos „Pranašu nebūsi“. 2011 m.
Jau trečią kartą kasmet vis gražėjančioje Užutrakio dvaro sodyboje vyksta projektas „Menamos istorijos“. Priminsiu – pirmoji projekto paroda, surengta 2010 m., buvo skirta interjerui – menininkai tąkart „pasidalino“ Užutrakio dvaro erdves ir tarsi replikavo joms, vietos istorijai savo kūriniais. Antroji, vykusi pernai, buvo skirta peizažo temai, o kartu paminėjo parko kūrėjo Fransua Andre mirties šimtmetį.

Renginio kuratorius menininkas Linas Liandzbergis šiemet pakviestiems menininkams tarsi baltą pirštinę mestelėjo figūros temą. Atrodytų – jokio iššūkio, užduotis aiški ir paprasta. Tačiau į parodą pasikvietęs labai skirtingų menininkų, taip pat ir tokių, kurie savo kūriniuose apskritai nevaizduoja jokių atpažįstamų dalykų, kuratorius kiek apsunkino situaciją. Tad kaipgi atrodo parodos visuma – ar konceptualiai, ar kaip laisva, „džiazuojanti“ temos improvizacija?

 

Grupinė paroda, ypač rengiama kokia nors proga, dedikuojama konkrečiam įvykiui, asmeniui ar vietai, – gana raizgus voratinklis, kuriame gali susipainioti ir kuratoriai, ir menininkai. Turiu omenyje „teminį“ koncepcijos aspektą ir realų rezultatą, kuris neretai būna kitoks, nei deklaruojama. Šiuo atveju nemažai darbų taip pat yra matyti, jie nebuvo sukurti specialiai parodai. Banalu teigti, kad jau pažįstami, regėti kūriniai šiose puošniose erdvėse perskaitomi „naujai“ – juk tai ne argumentas rengti parodą arba surengus skambiai ją pavadinti. Tačiau jie čia išties atrodo kitaip. Kitokie yra jų siunčiami „pranešimai“. Štai Laisvydės Šalčiūtės autoportretai-persikūnijimai tobulai komentuoja pačią „Menamų istorijų“ idėją. Arba – gaivališka, ekspresyvi Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės tapyba – vienišas, debesuoto dangaus fone stūksantis apžvalgos ratas, įgyjantis numanomų antropomorfiškų savybių ar tampantis žmogaus egzistencijos metafora. Taip pat Eglės Vertelkaitės „medicininiai“ natiurmortai, kuriuos menininkė šiemet jau pristatė asmeninėje parodoje VDA „Titanike“. Juose skamba, Laimos Kreivytės žodžiais tariant, „aukštos įtampos laidai“. O „skamba“ jie apie nematomą žmogiškos esybės, tikriau, kūno buvimą.

 

Iš tų kūrinių, kurie sukurti specialiai šiųmetėms „Menamoms istorijoms“, arba bent jau sudaro tokį įspūdį, įsidėmėjau Jolantos Kyzikaitės drobę, kurioje menininkei būdinga maniera – jungiant skirtingus erdvėlaikius ir raiškos būdus („tikrovišką“ ir komiksinį) – simboliškai atgyja Versalio rūmų Veidrodinė salė ir Karaliaus Saulės ikonografija, taip pat dizainerės Linos Šiškutės jaukiai agresyvią instaliaciją su kiškiais iš veltinio. Dar – Vytauto Tomaševičiaus autoportretus, kur vaizduodamas grimasų iškreiptą savąjį veidą autorius kalba apie fundamentalią ir amžiną abejonę savimi, konkrečiu kūriniu ir kūryba apskritai. Šis jausmas, ko gero, nuolat lydi kiekvieną mąstantį ir savikritišką individą.

 

Žmogaus figūrą įvairiais rakursais ir skirtingais tapybinės raiškos būdais tyrinėja Bronius Gražys. Vakarų pasaulio istorija – antikos parafrazės ir dabarties atspindžiai – susipina šįkart išimtinai „figūrinėje“ Mindaugo Skudučio tapyboje. Įdomu išvysti ir senokai Vilniuje savo kūrybą rodžiusio Prano Griušio kūrinius.

 

Tiesa, figūros sąvoka parodoje kai kuriais atvejais gerokai ištirpo ir transformavosi į filosofinį pokalbį apie daiktą, situaciją ar numanomą žmogaus buvimą. Pavyzdžiui, abstrakčios Arūnės Tornau drobės, kuriose maloniai hipnotizuoja vandens ar kažkokių skystų, efemeriškų paviršių mirgėjimas, tarsi sako, jog šie niekada netaps kūnu, arba „figūra“... Nebent susidarius tam tikroms aplinkos sąlygoms. Tačiau kas pasakė, kad figūra (žmogus fiziologiniu požiūriu sudarytas beveik vien iš vandens) – „tvari“ ir „tvirta“ substancija?

 

Taigi, regis, kuratorius džiazuodamas ir pernelyg neprisirišdamas prie uždavinio sprendimo ekspozicijoje viską skoningai ir elegantiškai supynė. Labai skirtingų autorių kūriniai, senesni pramaišiui su visai naujais, „atsako“ į temą. Tegul ir ne visai pažodžiui. O dominuojanti kūrinių išraiška, estetika parodoje sudaro profesionalios, solidžios, daugeliu atveju „kokybiškos“ šiuolaikinės dailės kolekcijos įspūdį. Kartais kiek per daug į akis krenta dekoratyvumas ir gali imti įtarinėti, jog kuratorius yra atsargus, rodo vien „gražius“ darbus ir taip nori patraukti publiką: Miglės Kosinskaitės, Ulos Šimulynaitės, iš dalies – Lino Cicėno, Andriaus Miežio, paties Lino Liandzbergio darbai. Tačiau tokį įspūdį atsveria išorinio „grožio“ nesivaikantys kūriniai: minėtieji L. Šalčiūtės, E. Vertelkaitės darbai, Monikos Furmanavičiūtės „kibernetinė“ Madona, Kazio Venclovo ir Arvydo Ališankos skulptūriniai objektai, Arturo Valiaugos Japonija, pamatyta per pinhole dėžutės (sumeistrautos, pasak autoriaus, iš japoniško maisto pakuotės) akį, ir daugelio kitų autorių kūriniai. Be to, reikia pripažinti, kad ir žiūrovui aiškesni bei suprantamesni darbai čia dera.

 

Užutrakio rūmai, nors ir tviskantys baltutėlėmis sienomis, nė iš tolo neprimena „balto kubo“ estetikos. Atvirkščiai, čia apstu istorinių nuorodų ir detalių – tai ir išlikęs autentiškas rūmų išplanavimas, ir puošyba: lipdiniai, prabangūs šviestuvai. Nebūtinai tradicinis, „molbertinis“, bet ir žanrines ribas radikaliai peržengiantis šiuolaikinis menas visame pasaulyje nuo seno eksponuojamas istorinėse, praėjusius amžius menančiose erdvėse. Tačiau projektas „Menamos istorijos“ jau suformavo savo įvaizdį – tai solidaus, kokybiško šiuolaikinio meno pristatymai, linkstantys tradicijos pusėn. Ką gali žinoti, galbūt pratinant publiką prie kas vasarą dvare vykstančių parodų, kuriant dailės traukos centrą, čia savaime ruošiama dirva ir visai kito pobūdžio menui. Nesakau, kad geresniam, tiesiog – kitos vizualinės išraiškos. Toks projekto posūkis būtų išties įdomus. Juolab kad L. Liandzbergis dar prieš gerą dešimtmetį buvo rimtai įnikęs ne į tapybą, o į performanso meną.

 

Vaikštant po gražųjį Užutrakio parką, kur net vaikams negalima sėstis ant žolės (matyt, parko prižiūrėtojų rūpestis – pagrįstas, kitaip neįmanoma išsaugoti dailių vejų rūmų prieigose), kyla mintis, kad Lietuvoje išlikę dvarai gyvena pagal keletą kraštutinių scenarijų – arba stūkso apleisti, arba puoselėjami tampa „masinio vartojimo“ vietomis. Atvykęs čia, prieš išvysdamas puošnius baltutėlius rūmus ir ežero mėlynę, taip pat keliauji pavėsingais takeliais, vis įsiliedamas į gausias, triukšmingas vestuvininkų procesijas ar krikštynų eisenas su puošniomis sukniomis, baltuose nėriniuose skendinčiais kūdikėliais, žvakėmis, puokštėmis, skambančiomis šampano taurėmis, fotografų ir operatorių palydomis. Įėjus į rūmus, pro langus atsiveria svaigūs mėlyno vandens, baltų burių ir pilies peizažai (beje, labai stipriai konkuruojantys su meno kūriniais) ir dar daug daug meno – didelių formatų, spalvingo, ryškaus, traukiančio akį. Daugelis darbų čia atrodo atsiradę vietoje ir laiku, savo efektingumu tarsi antrindami laimingam rūmų istorijos posūkiui (ilgus metus apleistus pastatus ir parką šiandien prižiūri Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija). Nauda – simbiozė abipusė: norėdamas išvysti rūmus, pamatai kūrinius. Ir atvirkščiai.

 

Neabejoju, kad daliai čia plūstančių lankytojų tai apskritai pirma didesnė pažintis su daile. O išrankesni ras netikėtus žinomų ir naujų, nematytų kūrinių sugretinimus. O svarbiausia – pajus tą ypatingą atmosferą, kurioje susilieja čia įprastu tapęs minios šurmulys ir intravertiški, tačiau taip pat įtraukiantys paveikslų ir skulptūrų „pasauliai“.

 

Paroda veikia iki rugsėjo 30 d.

Užutrakio dvaro sodyba atvira lankytojams ketvirtadienį–sekmadienį 11–19 val.
Koncertų dienomis paroda uždaroma 1 val. prieš koncertą.


„7 meno dienos“ Nr.25 (993), 2012-06-22

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

SPMVyxaKbssZRuHza, 2012-08-13 20:44

Goda Balandis 15 d, 2011taip, tema šiuo metu labai opi ir kaip mini autorė suaštrinta emocijų dėl neialmės Japonijoje. Šis įrašas man taip pat pasirodė, kad emocionalus. Aš manau, kad svarbu pabrėžti, kad neialmė Japonijoje kilo ne dėl elektrinės nesaugumo, ar kažkokių defektų. Ji yra gamtinių katastrofų pasėkmė ir jokiu būdu negalime už tai atsakomybės perkelti ant atominės saugos pečių. Ta pati ir ypač mums lietuviams skaudi černobilio avarija taip pat, kiek man žinoma, kilo dėl žmogaus klaidos, o ne dėl savaiminio atominės energetikos nesaugumo. Aš manau, kad šiandien atominė energetika yra viena ekologiškiausių. Mane asmeniškai neramina Lietuvos kaiminystėje statomos elektrinės ne dėl atominės energetikos nepatikimumo, bet dėl pasitikėjimo mūsų kaimynais trūkumo.Be to, labai aštrus autorės komentaras, kad lietuviai aukodami japoniukams slapta ploja rankomis, kad ši neialmė toli nuo mūsų. Manau, kad jokios pikdžiugos labdaroje nėra ir užuojautos jausmas mūsų šalyje ypač stiprus dėl panašios neialmės pergyvenimo 1986m.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti