Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

„Geismo mašinų“ dinamika


Apie Dariaus Mikšio projektą „Už baltos užuolaidos“ 54-ai Venecijos bienalei


Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Share |
Projekto „Už baltos užuolaidos“ repeticijos atidarymo fragmentas. Giedriaus Jucevičiaus nuotrauka
Palydėjus šiais metais Lietuvai Venecijos bienalėje atstovausiantį projektą, norisi išmėginti dar vieną galimą interpretaciją. Pusiau juokais, pusiau rimtai apie projektą „Už baltos užuolaidos“ kalbėsiu naudodama iš Gillesʹio Deleuzeʹo ir Felixo Guattari pasiskolintus įrankius. Juolab kad tarp projekto idėjos, jo įgyvendinimo ir minėtų autorių jaučiama abipusė „trauka“.


„Už baltos užuolaidos“ nuo pat pradžių jaudino institucinių peripetijų ir kultūros politikos santykių „apžaidimu“. (Tai dalykai, kurie per projekto pristatymo mėnesius jau ne kartą buvo lukštenti ir perlukštenti, tad šiame straipsnyje jų išvadų nekartosiu.) Jei ankstesni į Venecijos bienalę siunčiami projektai būdavo valstybės ar institucijos reprezentacijos tikslui paklūstantys, jo nekvestionuojantys ar nereflektuojantys veiksmai, tai Mikšio kūrinys kelia keblumų, nuolat svyruodamas tarp nomadiško meninio veiksmo ir galios, kurią kvestionuoja, atkūrimo ir reprezentavimo.

 

Kaip žinia, menininko idėją inspiravo klausimas: „Kaip atrodytų pirmoji tautinė 1907 metų lietuvių dailės paroda, jei ji būtų surengta šiandien?“ Pirmoji lietuvių dailės paroda buvo organizuojama daugiausia molekuliniu principu, t.y. dalyvavo tie, kurie norėjo, visus jungė bendros idėjos, bet neturėta aiškios struktūros ir tolesnių planų vizijos. Ilgainiui šie lietuvių dailės neartikuliuoti norai ir veiksmai įgavo institucinius pavidalus ir atitinkamai sukūrė savo galios laukus, atskirus, bet vienas nuo kito priklausančius ir vienas kitą pinigais kontroliuojančius sektorius. Arba, anot Deleuze‘o ir Guattari – geismo mašinas.

 

Šiame kontekste, vienos iš tokių galios struktūrų – Šiuolaikinio meno centro – deleguoto Mikšio noras dekonstruoti (deteritorizuoti) kuratore tapusios valstybės meno mecenavimo ir kuravimo mechanizmą, išskleisi apžiūrai jo rezultatus atrodo savireflektyvus ir prieštaringas. Būdamas lojalus vienai iš geismo mašinų (ŠMC), jis inicijuoja karo mašiną kitai geismo mašinai (valstybei), nuo kurios priklauso jo paties mašina (ŠMC). Be abejo, karo mašiną reikia suprasti ne tiesiogine prasme, o kaip metamorfozinį, kokybiškai naują veiksmą.

 

Tačiau tas vėliavos pakėlimo momentas ir su juo susijęs klausimas „Kaip tai veikia? O kas, jei... ?“ kaip perėjimas iš paranojiškos (statiškos viską žinančiojo) būklės į šizofrenišką (judrią ir kūrybišką) ir yra pagrindinis taškas, žymintis nomadiško veiksmo galimybę Mikšio projekte. Nomadiška čia galima pavadinti pačią kūrėjo poziciją, kuri sutapdama su kuratoriaus vaidmeniu tarsi išnyksta – Mikšys nieko nesukuria. Tik pristato kitokį galimą požiūrį į meną ir menininką, praplėsdamas menininko veiklos apibrėžimo ribas, nuvesdamas autorių ar autorystę į kūrybinio proceso pakraščius. Nomadiškas už save viršesnės, save finansuojančios geismo mašinos (valstybės) parazitavimas, gimstantis iš ironijos jos atžvilgiu. Ir, žinoma, nuosavos teritorijos kūrimas jos užnugaryje jai pačiai remiant.

 

Tai, kas atsitinka su projektui pateiktais kitų menininkų kūriniais ir kaip jie panaudojami naujai organizuojamai karo mašinai, irgi savotiškai ženklina alternatyvaus suvokimo galimybę. Kadaise turėję atskirą tapatumą, atskirą kūrinio statusą, dabar jie visa tai tarsi praranda ir yra suabstraktinami iki paprasčiausių Lietuvos valstybės mecenuoto meno produktų. Jie netenka savo struktūros, atstovaujamo laikmečio ar „mokyklos“ konteksto ir unikalumo. Kartu šita neartikuliuojama, desubjektyvizuota, eksperimentiška pasiskolintų svetimų kūrinių masė primena „kūną be organų“ (sąvoka, Deleuze‘o ir Guattari žodyne aiškinanti „organizmo“ arba struktūruoto, organizuoto objekto ar reiškinio priešpriešą), kuriame objektyviai skirtingi dalykai liula kaip žalio kiaušinio masė tame pačiame kevale.

 

Ši masė egzistuoja kaip kolektyvinė suma, bet be jokios aiškios struktūros, ir plano, kaip ji bus reprezentuojama, ir kas ja bus pasakoma. Kiekvienas žmogus, kurio rankose atsidurs visų kūrinių katalogas, galės tapti situacijos šeimininku ir išsirinkęs vieną ar kelis darbus susiformuoti nuosavą šalies reprezentanto žinutę, o šio veiksmo neprognozuotumas – kaip įvairiomis kryptimis auganti žolė rizomiškas. Pats projektas turi beveik ritualinę savo pradžios ir pabaigos formą: lankytojas ateina, jam įteikiamas katalogas ir paaiškinama, ką jis turėsiąs daryti, tada išsirenkamas kūrinys, kuris vėliau jam atnešamas. Tačiau tai, kas ateis, kas bus išsirinkta ir kokia žinutė susisluoksniuos lankytojo galvoje – nesurepetuota ir nenumatoma.

 

Tačiau projekto tapsmo procesas, atsiribojimas nuo įprastų reprezentacijos formų arba karo mašinos iniciacija trunka tiek pat trumpai, kiek ir švystelėjusi apie tai idėja. Nes vos pradėjus įgyvendinti projektą fiziškai, maišto momentas greitai aneksuotas naujai besikuriančio reprezentacijos vaidmens, kuris iš esmės yra tarsi mažesnė valstybės geismo mašinos kopija arba ją atkartojantis modelis. Neapibrėžiamos ir neprognozuojamos „skrydžio kryptys“, kurias nubrėžia karo mašina, neišsipildo, nes į pirmą planą išeina pati organizuojamo projekto funkcija – reprezentuoti Lietuvą.

 

Taigi rizomiškas vyksmas yra griežtai apribotas ir vietos (Venecijos bienalės), ir projekto formos (ji ribota erdvėje ir laike), ir jo tikslo. Galiausiai tenka suabejoti, ar iš viso galima laikyti tokį izoliuotą kūrinio veikimo bienalėje procesą rizomišku, veikiau šią sąvoką verta taikyti projektą į Veneciją lydintiems atbalsiams. Kurie įvairiomis formomis iš tiesų apskriejo visas institucijas, spaudą ir suvokėjų protus, išsukdamas performatyvią visuomenės reakciją, apie kurią jau ne kartą kalbėta. Perkėlus akcentus nuo daug žadančio „kaip tai veikia?“ (esminis klausimas, keliamas ir Deleuze’o su Guattari, ir Mikšio projekto jo idėjos gimimo fazėje) į „kas“, karo mašina „užlūžta“. Ir tai lemia staigų perėjimą į naują paranojišką stratifikacijos būseną, su aiškiai apibrėžtu menininko ir kūrinio vaidmeniu, t. y. nomadiško veiksmo galimybės žlugimą.

 

Projekto repeticija-atviras ofisas vyko ŠMC iki gegužės 1 d.

Projekto pristatymas 54-oje Venecijos bienalėje vyks birželio 4 – rugsėjo 18 d.


„7 meno dienos“ Nr.20 (942), 2011-05-20

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

BdPaDxpJsyFZtxNfeoA, 2011-08-06 00:19

That's the best asenwr of all time! JMHO

JMJ. Projektas kaip želė, į kokią teoriją supilsi,, 2011-05-24 08:33


Čia bandymas pažaisti su teorija, pažiūrėti, kaip viskas atrodytų jos rėmuose. Grynai žaidybiška pozicija. Gal dėl to, kad neturiu kažko, kieno norus galėčiau tenkinti :)

stebetoja, 2011-05-23 11:30

bjaurus MANIPULIACINIS projektas.

sofyte, 2011-05-23 11:14

Tekstas kaip želė - į kokį indą supilsi, toks ir bus. Nelygu kieno norus autorė tenkina.

vendi, 2011-05-22 15:12

puikus tekstas, aciu autorei

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti