Jei XIX a. norėdavai išlikti nuotraukoje, turėjai ilgai nejudėdamas išbūti prieš objektyvą, o čia ilgai ir kantriai reikia būti prieš fotografiją, kad kas nors atsirastų galvoje. Pirmiausia todėl, kad visi pozuojantys jauni vyrai „transliuoja“ tą kažką pasąmoniniu lygmeniu ir tik pasąmoningai gali tai suvokti. Vėliau norisi sužinoti daugiau, kad suprastum ką pamatei. Ir lieka tik suformuluoti savo interpretaciją. Jaunuoliai atrodo nepažinūs, kaip senoji fotografija, kur nebėra galimybių iki galo atkurti situacijos ir turi sau pripažinti, kad visada liks dalis, kurios niekada nesužinosi.

Uždarose Haredi bendruomenėse viskas turi būti persmelkta šventumo, gyvenimas – paremtas tik Tora. Jokių filmų, mobiliųjų telefonų, televizijos, radijo, sekuliarių leidinių. Apie seksualumą, vyro ir moters kūno skirtumus negali kalbėtis net sutuoktiniai. Sueičiai yra nustatytos savaitės ir paros laikas, bei labai riboti būdai. Su vaikais apie kūno slėpinius nekalbama. Fantazijos privalo būti slopinamos, net apie savo sutuoktinį, kūno dalys uždengtos ir apie jas nekalbama.

Todėl nieko keista, kad, anot L.G. Holtreman, „šių darbų atsiradimą inspiravo Michaelio Foucault panoptikumo idėja“, mat net vienumoje, niekieno nestebimi, Haredi nariai save griežtai riboja. Žinojimas apie šio jaunimo discipliną iš dalies paaiškina tai, kodėl jų atvaizdai trykšta alpiu erotiškumu. Kūnas alsuoja veržliu gaivalu todėl, kad yra nesuvoktas, neįvardytas. O stebintįjį tai verčia pasijusti atsidūrus pernelyg intymioje zonoje, per vieną žingsnį nuo nusikaltimo. Situaciją aitrina ir tai, jog fotografės modeliai dažniausiai paaugliai. O juk šios amžiaus grupės žmones labiausiai kamuoja nesuvokta kūno kaita, net ir tose kultūrose, kurios daug mažiau slopina kūniškumą.

Stulbina ne tik „Toros berniukų“ žodžio ir jausmo kardinalus kontrastas, bet ir atsirandanti nuojauta, jog viskas, apie ką draudžiama galvoti ir jausti, perkeliama į religijos sritį. Taip tikėjimas ir visa dieviškoji, slėpininga gyvenimo dalis tampa be galo erotiška. Kažin ar Tora turi tokį slaptą tikslą. Tai panašiau į erotiškąjį kosmoso šokį, apie kurį mėgsta kalbėti filosofas Algis Mickūnas. Šis galbūt net galingesnis, nes yra išgintas į jam palankesnę terpę – pasąmonės ir sapnų karaliją.

Žiūrovui tokiose parodose reikėtų vengti egzotizavimo to, kas atrodo keista ir nesuvokiama. Paprasčiau kalbant, „Toros berniukų“ nereikėtų paversti tik pramoga smalsumui patenkinti. L.G. Holterman teigia, kad jei jos nuotraukose pavyksta pažvelgti į fotografuojamąjį kaip į žmogų (nors jis (-i) tyčia įstatomas (-a) į ikonografinę schemą), jos darbas pavyko.

Paroda veikia iki gegužės 28 d.

„Prospekto“ galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)

Dirba antradienį–penktadienį 12–18 val., šeštadienį 12–16 val.

„7 meno dienos“ Nr.20 (942), 2011-05-20