Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Dažus ir stilių man parenka personažai


Pokalbis su vaikų knygų iliustruotoju Rimantu Rolia


7MD, TKPC

Share |
Nuotraukos: Iliustracija Sigito Gedos knygai „Aukso karietaitė“
Viduriniosios kartos Lietuvos dailininkas iliustruotojas Rimantas Rolia smarkiai išsiskiria savo iliustracijomis ir kūrybos stiliumi.

 Ryškūs jo sukurti personažai ir netikėčiausios jų kompozicijos subūrė didžiulį jo kūrybos gerbėjų ratą, kuriame yra ne tik vaikai, bet ir jų tėveliai. Nors pats dailininkas teigia, kad kuria tokiu stiliumi, kokio iš jo pareikalauja pats tekstas, jo ryškiaspalvių ekstravagantiškų gyvūnėlių neįmanoma pamiršti. Anot jo, „iš knygos apie gėles ir katinus išeinu linksmas, spalvotom nuo akvarelės rankom, iš knygos apie velnius – suodinas ir piktas. Aš paklūstu savo kuriamiems personažams, vykdau visus jų įgeidžius, sukuriu juos tokius, kokie jie prašosi būti.“ Dailininkas gana plataus diapazono, kuria įvairia stilistika, geba nupiešti įvairiausios kilmės būtybes, o svarbiausia – savo kuriamiems personažams tarsi įkvepia gyvybę. Lietuvos gyventojai puikiai pažįsta šio dailininko kūrybą, nes jo kurti socialinės tematikos plakatai puikuojasi didžiųjų miestų stenduose, visi jo kūrybos gerbėjai nekantraudami laukia naujų dailininko kūrinių.

Šiemet Rimantas Rolia pristatomas Bolonijos vaikų knygų mugės šiuolaikinių Lietuvos iliustruotojų parodoje. Ta proga menotyrininkė Jolita Liškevičienė kalbina dailininką apie kūrybą, humorą ir kitas provokacijas.

Kodėl pradėjai kurti ir iliustruoti knygas vaikams? Neretai Lietuvoje yra manoma, kad iliustruoti vaikams yra daug lengviau, nei suaugusiems?

Aš manau, kad iliustruoti knygas vaikams yra gal netgi atsakingiau nei suaugusiems. Prieš sėdant piešti, reikia išvaikyti visas šabloniškas mintis. Privalai išlaisvinti savo vaizduotę, kas suaugusiam žmogui tikrai nėra lengva. Tik šitaip gali kurti vaikams. Antraip, koks nors penkiametis gali tave pralenkti ir kūrybiškumu ir piešinio vikrumu. Be to, piešiant iliustracijas vaikams būtina nepamiršti pajuokauti! Didžiulis iliustruotojo darbo privalumas yra galimybė juokauti ir žaisti. Mano kūryboje humoras yra labai svarbus. O kodėl pradėjau iliustruoti? Manau, mane paveikė pačios vaikiškos knygos, kurių vaikystėje turėjau išties daug. Mėgau jas labiau nei žaislus. Knygos buvo ir pirmosios mano piešimo mokytojos. Pamenu, pavydėjau knygų dailininkams, jei nepavykdavo nupiešti taip gražiai, kaip jie buvo nupiešę. Mano vaikystės knygos išties buvo puikiai iliustruotos. Nors tuometinė spauda buvo prastoka, bet tai neužgoždavo iliustracijų stiliaus ir dvasios. Dailininkų vaizduotė ypač tryško vaikų poezijos iliustracijose. Labai džiaugiuosi, kad ir pačiam teko iliustruoti savo vaikystės poetų Martyno Vainilaičio ir Sigito Gedos knygas. Neapsakomai geras jausmas iliustruoti eilėraščius, kurie man brangūs nuo mažumės.

Bolonijos vaikų knygų mugei esi pristatomas su Lietuvos rašytojo Sigitos Gedos poezijos knyga „Aukso karietaitė“ (Kronta, 2005). Kaip Tau pavyksta bendradarbiauti su labai garsiais rašytojais?

Sigitas Geda – išties vienas ryškiausių lietuvių literatūros kūrėjų. Jo kūryboje jėgų sėmėsi ir semsis ne viena karta. Bendradarbiauti su poetu, kurio eilės jau virtusios dainomis – didžiulė garbė ir atsakomybė. Bolonijos mugėje bus rodomos Sigito Gedos poezijos knygos „Aukso karietaitė“ iliustracijos. Tiesą pasakius, gavęs šios knygos tekstą net kiek išsigandau, nes jis labai emocingas, naujoviškas, neįprastas savo forma ir turiniu. Tikras postmodernizmas vaikams!  Mašinraštyje šalia teksto autorius pats flomasteriu buvo nupiešęs schemiškų piešinėlių. Kaip įkvėpimo šaltinį man įteikė knygą apie indėnų meną ir, palinkėjęs sėkmės, išėjo. Likau vienas, bauginančioje kūrybos laisvėje, su tekstu, kuris nežinia ar pasiduos iliustruojamas, ir su tūkstantmečių išminties persmelkto indėnų meno albumu. Pamažu pradėjau piešti. Su kiekviena diena vis drąsiau dėliojau piešinius, ne pažodžiui iliustruojančius tekstą, bet lyg besišnekučiuojančius su juo. Po keleto savaičių atnešiau rašytojui pluoštą iliustracijų. Jis tyliai ir lėtai peržiūrėjo mano piešinius. Užvertęs paskutinįjį, tarė: – „Nesudėk visų sau brangių ženklų man vienam į knygą“. Tai buvo man komplimentas. Supratau, kad įveikiau mane gąsdinusią užduotį. Padėkojau rašytojui už jo tekstą. Pajuokavome, kad šios knygos iliustravimas – puikus smegenų masažas. Tai – išties nepaprastas, deja, ir paskutinis Sigito Gedos kūrinys vaikams. Dabar vėl skaitydamas šią knygą suprantu, kad norėčiau ją iliustruoti dar kartą.

Iliustravai daugiausia poezijos. Kaip sumanai ką pavaizduoti, nes kiekvienas eilėraštis vis kita tema? Kur slypi Tavo kūrybinių galių šaltinis?

Taip, aš iliustravau dažniausiai poezijos knygas. Naujausia mano iliustruota knyga – poeto Martyno Vainilaičio eiliuota mitologinė pasaka „Mauliukas“ (Kronta, 2009). Šis kūrinys labai spalvingas ir be galo emocingas. Knygoje aprašoma nuožmi ydų ir dorybių kova. Personažai labai įvairūs ir detaliai aprašyti. Iliustruodamas šią knygą privalėjau nupiešti visus – nuo Dievo iki velnio, nuo kūdikio iki mirusiojo vėlės. Šioje knygoje yra sugretinti rojus ir pragaras, laiką pralenkiančios mašinos skrodžia viduramžių Lietuvos kaimo dulkėtus kelelius. Turiu pripažinti, kad šios knygos nerimastingas siužetas išsunkė nemažai mano jėgų.

Kur kas ramiau kūrybinis procesas klostėsi iliustruojant Sigito Gedos knygą „Strazdelio dainos“ (Kronta, 2005). Į šią dainingos poezijos vaikams rinktinę sudėjau iliustracijas, sukurtas per 15 savo kūrybos metų. Taigi poeto eilių ir mano iliustracijų rinkiniai sugulė į vieną spalvingą knygą. Ant viršelio nupiešiau iš širdies giedantį paukštį ramaus ežero ir vandens lelijų fone. Tai mano gimtojo Ignalinos krašto peizažas. Šiame gražiame Lietuvos kampelyje – tarp girių, kalvų ir ežerų esu gimęs ir praleidęs vaikystę. Gamta man visuomet buvo ir yra labai svarbus įspūdžių ir įkvėpimo šaltinis. Šitas kraštas iki šiol man neleidžia pamesti vaikystės siūlo. Iš miesto šurmulio dažnai vykstu į gimtinę. Nuėjęs prie ežero, matydamas iš ramaus vandens išnyrančias miškingas kalvas, trimis horizontais susiliejančias su dangumi, pagalvoju, jog tai galėtų būti pati didingiausia operos scenografija. Tai jaudina ir teikia daug stiprybės.

Kas Tau yra knygų iliustracija vaikams? Kokią žinią nori jiems perduoti, ką nori pasakyti?

Piešdamas iliustraciją vaikams visada turiu vieną siekiamybę. Kai piešiu, man svarbiausia, kad personažo akyse būtų gyvybė, kad jis provokuotų sužinoti apie jį daugiau, nei parašyta knygoje. Kad personažas būtų „platesnis“ už tekstą ir žiūrovui rūpėtų sužinoti, kur jis buvo ir ką veikė iki šios knygos ir ką jis veikia laisvalaikiu, kai jam nereikia „vaidinti“ knygoje.

Nuo ko pradedi kurti knygos iliustracijas? Kas Tau svarbiau, personažas, siužetas, detalė?

Visuomet pradedu knygą iliustruoti nuo sudėtingiausios teksto vietos – ten, kur ryškiausiai atsiskleidžia personažų charakteriai. Labai svarbu tame teksto sūkury taikliai juos sučiupti ir vikriai ištraukti iš nebūties ant popieriaus lapo. Po to susigyvenu su savo personažais, perprantu jų būdą ir nupiešiu visas likusias iliustracijas.

Esi stebėtinai ekspresyvaus piešinio meistras, lengvai pieši ranka, gerai valdai kompiuterį. Ką gali pasakyti apie technikos pasirinkimo svarbą. Ar Tau svarbus individualus dailininko stilius?

Norėdamas būti pripažintas turįs savitą stilių, dailininkas neprivalo visą gyvenimą piešti tais pačiais dažais, visąlaik ant tokio paties popieriaus. Aš manau, kad dailininko stilius yra jo mąstysena ir jausmai, o ne kūrybos technika. Todėl labai drąsiai kaitalioju išraiškos priemones. Negaliu piešti fėjos ir šėtono tuo pačiu pieštuku! Noriu ir pats pajusti, ir žiūrovams parodyti kuo tikresnį tiek fėjos grožį, tiek šėtono baisumą. Fėją lieju akvarele, šėtoną trinu anglies gabalu. Nebijau būti apkaltintas neturįs stiliaus, nes taip piešdamas jaučiuosi teisus. Juk už lango esantis dangus ir žemė irgi „nupiešti“ skirtingomis medžiagomis. Dangus – iš ugnies ir vandens, žemė – iš akmenų ir molio, bet dangus su žeme tarpusavyje puikiai dera! Puikus stilius! Man svarbiausia – bet kokiomis priemonėmis nupiešti kuo įtaigiau. Kai manęs klausia, ką noriu pasakyti savo piešiniu, atsakau nedvejodamas: „Stengiuosi įrodyti, jog tai – ne piešinys.“ Kartais pavyksta! Būna gražu žiūrėti, kai vaikas glosto katiną knygos puslapyje. Vadinasi, katinas – gyvas!

Ryškiai išsiskiri iš Lietuvos iliustruotojų konteksto ir stilistikos. Kas paveikė ir formavo Tavo stilių?

Manau, kad mano kūrybai įtaką daro begalė veiksnių. Tai vyksta nepastebimai ir lėtai. Žaviuosi meno kryptimis, nelabai susijusiomis su knygos menu. Tai – abstrakčioji dailė, architektūra, gatvės menas. Kiek neįprasta, bet man nuo vaikystės patiko labai nevaikiškas menas, pavyzdžiui, grafinis dizainas. Pamenu, 1975-aisiais Lietuva minėjo garsaus dailininko ir kompozitoriaus M.K. Čiurlionio jubiliejų. Ta proga buvo sukurtas ir plačiai publikuotas plakatas – geltoname fone tik juoda spalva nupieštas garsiojo dailininko portretas. Man – penkerių metų vaikui – buvo tikras stebuklas, kad juoda dėmė laužytu kontūru, žiūrint iš toli, pavirsta žmogaus veidu. Daug kartų kopijavau ir perpiešinėjau šį vaizdinį iš laikraščių. Jaučiausi pakylėtas savo rankomis kartodamas šį stebuklą. Matyt, gimiau plakatų dailininku...

Vilniaus dailės akademijoje esu baigęs plakato meno studijas. Nuo mažų dienų mėgstamo meno neapleidžiu iki šiol – dirbu šioje srityje ir aistringai ja domiuosi. Kiekvienąkart, būdamas dideliame, nepažįstamame mieste, bijau nusisukti galvą besidairydamas į reklaminius užrašus ir plakatus.

Kurdamas iliustracijas ar viršelius knygoms visuomet siekiu plakatiško aiškumo ir mėgaujuosi tipografiniais triukais. Šie menai puikiai papildo vieni kitus.

Užsiminei apie „apsigimusį plakatų dailininką“. Bendradarbiauji su garsia išorinės reklamos kompanija, kuri dažnai didžiuosiuose Lietuvos miestuose išeksponuoja tavo įspūdingus plakatus aštriomis socialinėmis temomis. Kiekvieno Tavo plakato pasirodymas sukelia didžiulį šurmulį visuomenėje; apie tai kalba žmonės, rašo laikraščiai, nuo komentarų plyšta internetinės svetainės. Vieni žavisi jais, kiti piktinasi. Regis, ši Tavo kūrybos sritis veikia visus ir kiekvieną. Kaip Tau pavyksta taip išgryninti idėją, pasiekti tokį vaizdo įtaigumą?

Bet kuri socialinė bėda – tai žmogiškas nuopuolis. Kiekvienas nuopuolis yra ir tragiškas, ir šiek tiek juokingas. Žmogui, kuris moka su humoru, savikritiškai pažvelgti į savo ydas, mano plakatai patinka. O ne juokais puolusiajam kiekvienas mano plakatas – it rykštė per nugarą. Šiaip ar taip, aš džiaugiuosi, kad mano kūryba veikia.

Prieš darant plakatą socialine tema, būtina visapusiškai apgalvoti tą negatyvų reiškinį. Pasipiktinti tuo reiškiniu ir pasijuokti iš jo vienu metu. Taigi suplaku pykčio ir humoro kokteilį ir „išsisprogdinu“ ant popieriaus lapo aštriais ir šmaikščiais vaizdiniais.  

Tavo kurti knygų viršeliai stipriai išsiskiria savo išvaizda, galima sakyti, kad jie turi plakatui būdingų bruožų. Tarkim, Martyno Vainilaičio knygos „Juokų maišelis“ (Kronta, 2005) viršelis patraukia savo neįtikėtinu šmaikštumu. Atrodo, kad į viršelius sudedi viską, kas įmanoma, kad jis taptų iškart pamatomas ir suvokiamas.

Knygos viršelis, kaip ir plakatas, turi būti pastebimas ir suvokiamas akimirksniu. Ryški tipografija ir išraiškingas, nesudėtingas piešinys – tradicinis patrauklaus viršelio sukūrimo „receptas“. Vaikiškų knygų rinka seniai perpildyta. Stebuklingiausi kūrybos būdai išmėginti, todėl tikrai nelengva padaryti kažką naujo. Bet jei labai aukštai išsikeli vaizduotės ir profesionalumo karteles, ir  jas sėkmingai peršoki – yra tikimybė, jog tavo kūrinys bus šiek tiek išskirtinis.


Ar turi savo mėgstamus knygų iliustruotojus?

Žaviuosi Quentin Blake, Tony Ross kūryba. Stasys Eidrigevičius – mano įkvėpėjas nuo studijų laikų. 1993 m. Vilniuje surengta retrospektyvinė jo kūrybos paroda man padarė didelį įspūdį.

Ką Tau reiškia pačiam dalyvauti Bolonijos mugėje ir kas Tau yra Bolonijos mugė?

Bolonijos knygų mugė man asocijuojasi su saulėtu 1996-ųjų metų pavasariu, kai pirmu bandymu papuoliau į iliustruotojų parodą. Buvau nupiešęs iliustraciją su dviem katinais, kuri visiems labai patiko. Branginu ir saugau šį piešinį. Pusiau rimtai pajuokauju, kad šie du katinai išvedė mane į žmones.

Mugėse, bendrose parodose sutinki būrį bendraminčių, pamatai daugybę kūrinių. Parsiveži spalvingą triukšmą savo galvoje, jis per keletą dienų nusėda ir tampa pagrindu naujiems darbams.

Ačiū už pokalbį. Linkiu Tau kūrybinės sėkmės ir naujų impulsų Bolonijoje.

Dailininką kalbino menotyrininkė Jolita Liškevičienė



„7 meno dienos“ Nr.12 (934), 2011-03-25

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

GpGaiSRJJXqDlicZ, 2012-01-08 21:40

You've really hpeeld me understand the issues. Thanks.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti