Darbų pristatymo (parodos?) ekspozicijoje, įvairiose patalpos vietose, išsibarsčiusios retrofuturistinės atitinkamų objektų fosilijos: kokoso riešutas, figa, kokteilio šiaudelis, elektros lemputės, kartoninės dėžės atliejos iš gipso, bronzos, kitų medžiagų. Fosilijos įvairios ir forma, ir medžiaga, ir kilme, todėl ekspozicija gyva, žaisminga. Įdomu, kad į šią ateities fosilijų muliažų kompoziciją ne tik konceptualiai, bet ir formaliai galima pažiūrėti įvairiausiais rakursais. Pavyzdžiui, „Pepsi“ skardinė su išsiliejusio gėrimo fosilija gražiai dera su pažemėje įtaisyta suskilusia kokteilio šiaudelio fosilija. Arba bronzinis kokoso riešutas su figa ir t.t. Vizualinį (šiek tiek ir konceptualų) ekspozicijos vientisumą kiek trikdo videofilmas. Jo pateikimas kontrastuoja su precizišku fosilijų ir pjedestalų-lentynėlių atlikimu. Kita vertus, šis darbas, kiek žinau, yra skirtas skulptūros katedros magistrantų peržiūrai, todėl greičiausiai dar nėra baigtinis.

Skambiausias fosilijų (lot. fossils - iškastinis) pavyzdys galėtų būti Pompėjos miesto liekanos. Po suakmenėjusiu pelenų sluoksniu ilgą laiką glūdėjo įdomiausios Romos imperijos gyventojų kasdienybės detalės. Fosilijos neišvengiamai sukaupia storą atminties sluoksnį. Įdomus paradoksas atsiranda, kai Olafsdottir instaliacijoje „Crack the coconut“ situacija parodoma „išvirkščiai“ ir fosilijomis (iškasenomis) tampa dabarties arba ateities artefaktai. Čia tarsi susiduriama su savotiškomis suvokimo ribotumo, klišių fosilijomis, kurias menininkė atsirenka savo nuožiūra ir pateikia kaip galimą ateities archeologinių radinių ekspoziciją. Šia simuliacija, ar paradoksu, kritiškai „pamąstoma“ apie mums būdingos percepcijos ribotumą. Sakau „pamąstoma“, nes panašūs svarstymai yra gana dažni ir nenauji, bet šiuo atveju Olafsdottir būdas apie tai kalbėti sužavėjo.

Simuliacinės Olafsdottir retroatminties kaupykla atveria ir dar vieną įdomų sluoksnį, susijusį su įsivaizduojama (simuliacine?) nostalgija. Arba, kitais žodžiais tariant, nostalgija ateičiai, vadinasi - nežinia kam. Instaliacijoje „Crack the coconut“ siekiant įteisinti dabartį daugiau skolinamasi iš susimuliuotos ateities, o ne iš praeities.

Šioje instaliacijoje-simuliacijoje yra ir ironijos (saviironijos), išreikštos vienu žodžiu „retro“. Jis, mano nuomone, prideda instaliacijai nemenką pliusą ir grakščiai ištraukia žiūrėtoją iš kartais kiek banalokų ir uždarų (hermeneutiškų) interpretacijų ribotumo.

Iš tiesų tas dažnas kalbėjimas apie laiko sampratą dabarties kultūroje nors ir yra aktualus, bet sukelia nuobodulį, ironiją (saviironiją kalbančiajam). Kritiškesnis diskursas tokiu atveju tampa gaivinančiu skersvėju.

Galų gale galbūt šis darbas gali būti savotiška manifestacija: retro (o gal requiem) percepcijos ribotumui, kuriam ir yra vieta šiame simuliaciniame muziejuje tarp simuliacinių fosilijų, šalia iškarpos iš laikraščio su metaforiška antrašte: „Daltonikas Johnis vis dar mano, kad sudėlios Rubiko kubiką per 14 s.“

Vilniaus dailės akademijos skulptūros studija Nr. 234 (Malūnų g. 8, Vilnius). Paroda veikia iki sausio 21 d. pirmadienį-trečiadienį 14- 19 val. arba susitarus telefonu: 8 678 89508

„7 meno dienos“ Nr.1 (923), 2011-01-07