Akiniai tai ant nosies
Kazys Varnelis. „ANU Nr. 2“. 1977 m. Visi žino buitinį paradoksą, kad jei daikto neįmanoma rasti, vadinasi, jis kažkur prieš nosį, gal net rankoje arba ant pačios nosies. Kas per daug arti, tiesiog iškrenta iš regos lauko. Iš šio dėsnio įmanoma gauti ir naudos - pavyzdžiui, per primygtines vaišes verta atsisėsti prie pat šeimininko. Tuomet tampi veik nematoma ir turbūt vienintele išsaugojusia sveikatą kitam rytui. Patikrinta.
Lygiai taip pat nutiko ir su Kazio Varnelio namais-muziejumi. Jie buvo pernelyg arti, kad būčiau nuėjusi ten anksčiau. O gal prie grubios išsilavinimo spragos atsiradimo prisidėjo ir ankstesni nusivylimai Lietuvos muziejais, nors naujai atsidariusieji - Nacionalinė dailės galerija, Bažnytinio paveldo muziejus - vienas po kito drastiškai keičia padėtį. Kita vertus, senieji muziejai savo senumu jau darosi naujaip įdomūs. Prieš kelerius metus negalėjau...
|
Tekstilė su tapyba
Lina Zavadskė. „Susipynimai“. 2009 m Tekstilė - tai taikomoji dekoratyvinė dailė, byloja tradicinis šios meno šakos apibrėžimas. Linos Zavadskės darbams, kaip ir daugeliui šiuolaikinių tekstilės kūrinių, jį tiesiogiai pritaikyti, žinoma, būtų sunku. Tačiau jei taikomoji funkcija šiuo atveju visai nediskutuotina, dekoratyvumo terminas Zavadskės kūriniams iš tiesų tinka.
Menininkės kūrybos parodoje „Susipynę“ ši svajinga stichišką augalų gyvenimą sugestijuojanti sąvoka tiesiogiai neatsispindi, nebent - spalvingoje ornamentikoje, raštų junginiuose. Užtat „moteriško“ meno tekstilės susipynimas su neva „vyriška“ meno sfera tapyba suteikia jai įdomumo, galbūt žada priešpriešą.
Tad kokie gi tie tekstilės ir tapybos „susipynimai“? Daugumoje Zavadskės kompozicijų užtapytame drobės fone iškyla karoliukais siuvinėti...
|
Reklamuojant istoriją
„Post Ars“. „Tirpstanti galva“. 1990 m. Apie mirusius klasikus kalbėti visada lengviau nei apie gyvus. Mat gyvi klasikai yra reiklūs kalbėtojams ir turi užtektinai energijos užginčyti jų mintis. Padėtis dar labiau pasunkėja, kai bandantis apie juos kalbėti yra jaunesnis bemaž trisdešimčia metų, vadinasi, apie kontekstus nutuokia tik iš knygų.
Tad man, kaip ir mano kolegei Eglei Juocevičiūtei, parašiusiai apie parodą „Post Ars-20-Kontekstai“ pirmiau ir tuo pasunkinusiai mano užduotį bei galimybę būti originaliai, teks kalbėti tik iš savo (ir savo laiko) perspektyvos.
Pavadinti menininką klasiku - tolygu užklijuoti jam etiketę, nurodančią galutinio kūrybos taško pasiekimą, pripažinimą, kad viskas, ką buvo galima sukurti, jau sukurta. Kad ir kaip kratausi šios įkyriai lendančios minties,...
|
Wiesławo Rosochos grafikos darbų paroda
Wiesław Rosocha. Iš ciklo „Namų darbai“. 2002 m. Vasario 19 d., penktadienį, 18 val. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre atidaroma žymaus lenkų dailininko Wiesławo Rosochos (g. 1945) grafikos darbų paroda „Nebylusis kinas“ („Margas paukštis“). Paroda surengta kartu su Lenkijos institutu ir Lietuvos Respublikos ambasada Lenkijoje.
Parodos akcentas - W. Rosochos kūriniai, kuriuos įkvėpė kontroversiška Holokausto Lenkijoje temą nagrinėjanti Jerzi Kosiñskio (1933-1991) autobiografinė knyga „Margas paukštis“ („The Painted Bird“, išleista 1965 m. JAV). Ji atskleidžia Antrojo pasaulinio karo metais po Rytų Europos vietas klajojančio tiksliai neįvardintos kilmės (galbūt žydas, o galbūt romas) berniuko išgyvenimus. Berniukas turi ištverti jam likimo primestas sąlygas ir nuolatos jaustis balta...
|
|