Sunku pasakyti, kas nurungia - ar vizualieji (tapyba, grafika, skulptūra), ar taikomieji (keramika, tekstilė, stiklas) menai. Tačiau veikiausiai pirmieji. Nors toks rūšinis dailės skirstymas dabar beprasmis. Mat nestokota pastangų peržengti tradicinių žanrų meno ribas, eksponuota objektų, instaliacijų, videomeno darbų.

Vis dėlto šiame straipsnyje nesiimsime spręsti tikrai milžiniško ir kūrybiško kvadrienalės kuratorių - Danutės Zovienės, Ramutės Rachlevičiūtės, Ritos Mikučionytės - indėlio šiuo kultūrai nelengvu laiku atrinkti ir sudaryti parodos ekspoziciją. Svarbiausia atsekti bendresnes tendencijas.

Antroji kvadrienalė, kitaip nei pirmoji, sutelkta vienoje parodų erdvėje. Nors nėra bendros koncepcijos, svarbiausia galimybė retrospektyviai apžvelgti, kuo gyvena menininkai. Apžvelgti ir įvertinti.

Lietuvos dailininkų sąjungos parodinis komitetas skyrė premiją Aistei Kirvelytei („Moters gyvenimo istorija“). Tai - monumentalus trylikos didelio formato tapybos kūrinių ciklas, komikso principu pasakojantis moters gyvenimo istoriją nuo tarybinių laikų iki šių dienų, pasitelkiant senų laikraščių fotografijas ir švelnią ironiją. Tai lyg savotiška moters emancipacijos istorija.

Vizualinis parodos akcentas pasitinka pirmoje salėje - Eglės Gandos Bogdanienės ir Karinos Matiukienės performansas parodos atidarymo metu „Tikiu-netikiu“, vėliau įgijęs stabilią (sąlygiškai, t.y. iki parodos uždarymo) vizualią formą - mandalą iš miltų ant juodo fono.

Kiek daugiau dėmesio sutelksiu į grafiką. Džiugu, kad dalyvavo visų kartų atstovai.

Pritemdytais tonais (tai suteikia giliaspaudės grafikos technikos - akvatinta, mecotinta), paslaptinga, meditatyvia raiška išsiskiria skirtingų kartų atstovių - Lidijos Dubauskienės (iš ciklo „Kambarys“) ir Odetos Staponkutės-Juršienės („Prisiminimai“) - darbai. Skirtumas tas, kad Dubauskienė perteikia kamerinę ir uždarą namų erdvę, o Staponkutė - beribį kaimo peizažą.

O Danutės Gražienės darbuose (diptikas „Keliaujantys veidai“) daug dėmesio skirta baltai estampo erdvei, jos tekstūrai, nors ir šmėsteli viena kita figūrėlė, veidų kontūrai. Grafikės estampai pulsuoja savitu sakralumu. Vizualiai įtaigūs Birutės Zokaitytės estampai („Ciklas apie tėvynę“).

Daugelis grafik(i)ų, regis, išsaugo savąjį stilių, ir tik kai kurie tarsi mėgina peržengti grafikos meno ribas, eksperimentuoti. Įdomi Nijolės Vilutienės iš estampo, piešinio ir stiklą primenančio plastiko sukurta abstrakti kompozicija „Laikas“. Džiugu, kad autorė ieško naujų ir konceptualių raiškos formų. Jos darbuose veriasi skausminga realybė, tą pabrėžia juodi nervingi štrichai, stiklą primenančios plastiko atplaišos.

Kaip visada, ir šįsyk nustebino Eglė Kuckaitė, pristatydama ne grafikos, o tapybos darbus - „Įtampos detalė. Pilka“, „Įtampos detalė. Mėlyna“. Grafikės tapybos darbai išsiskiria konceptualumu, abstrakčių linijų ritmu, primena optinio meno pavyzdžius. Savaip nauji ir Kęstučio Vasiliūno darbai („Piemenėliai“), kur šalia monumentalių linoraižinių (kaip įprasta, pasitelkiamos moters kostiumo detalės) eksponuojami ir stoveliai su miniatiūrinėmis spalvotomis raižymo plokštelėmis. Įdomūs savo technika ir Naglio Baltušniko atspaudus primenantys darbai ant metalo („Wait for signal“).

Nustebino iliustracijomis išgarsėjusio Stasio Eidrigevičiaus fotografijos (keturių fotografijų ciklas „Prisilietimas prie sienos“), išsiskiriančios figūrų įtampa ir įtaiga, taip pat savotišku manieringumu. Ir nors tai nespalvotos fotografijos, jose išryškėja Eidrigevičiaus iliustracijose dažnas kaukės motyvas.

Tapybos ekspozicijoje yra ir ekspresijos, ir manierizmo. Tai - visomis prasmėmis bene spalvingiausia kvadrienalės dalis. Eksponuojami ir jaunų, ir vyresnių tapytojų darbai.

Vidurinės kartos atstovės Angelinos Banytės drobėje („Skiautinys“) skleidžiasi dekoratyvus iliustratyvumas. Ričardo Filistovičiaus („Interjero ažūras“) ir Sigitos Maslauskaitės drobėse (pvz., „Pasivaikščiojimas“) akivaizdus mėginimas (tik nežinau, ar vykęs) perteikti sakralią erdvę. Maslauskaitės drobėse kiek per daug manieringo niūrumo, o Filistovičiaus darbuose atvirkščiai - pernelyg daug saldybės. Arvydo Brazdžiūno-Dusės tapytas paveikslas „Damos“ trykšta neslepiamu (formos ir spalvos) manieringumu. Realistinė, prigesintų tonų Pauliaus Juškos tapyba kur kas įtaigesnė.

Roberto Bliujaus (pvz., drobė „Išėjimas“) ir Vidmanto Jusionio („Virš miesto“) tapyba atstovauja fotorealistinei manierai sumišusiai su poparto stiliumi. Tik nelabai aišku, kodėl juose pasirinkti stipriai akį rėžiantys elektriniai (mėlyni) tonai. Tarp konceptualumo ir spalvinio dekoratyvumo balansuoja Lino Liandzbergio tapyba (pvz., „Linkę kaboti“; „Dalykiniai pietūs“). Dailėtyrininkės Ritos Mikučionytės žodžiais, L. Liandzbergio tapyboje „dominuoja ryškus, skambus, neretai dekoratyvus koloritas, kurį organiškai papildo išraiškingos formos ir spalvų klijuojami daiktai - maži vaikiški žaisliukai, konstruktoriaus detalės ar dirbtinės gėlės. Jausminis tapybos pradas tarsi koduojamas kompiuterinės stilistikos vaizdų intarpais.“

Skirtingų kartų tapytojų Kunigundos Dineikaitės, Eugenijaus Varkulevičiaus abstrakcijos panašios monumentalumu, bet skiriasi spalvų tonais ir tekstūromis. O Raimondo Regimanto Martinėno, Aušros Andziulytės, Jono Gasiūno darbuose balansuojama tarp abstraktumo ir figūratyvumo.

Tapytojų Eglės Gineitytės, Eglės Ridikaitės darbai, architekto Sauliaus Valiaus (erdvinė instaliacija „Išcentrinė jėga“), Ray Bartkaus (diptikas „Kaip apačioj, taip ir viršuj“) kūriniai jau atvirai siekia konceptualumo ir pranoksta tiesiog tapybos uždavinius.

Panašios tendencijos regimos visų menų šakų ekspozicijose (beje, eksponuojant nesiekta sugrupuoti pagal tendencijas). Darbai suderinti labiau remiantis formos, spalvos panašumais. Taip šalia ramių, meditatyviai nuteikiančių Adomo Jacovskio drobių („Geltonas veidas“, „Mėlyna galva“, „Laukiantis lietaus“) atsiduria spalvomis, raiška (siaubo apimta nuoga žmogysta juodame fone) itin drastiškas (lyg iš Franciso Bacono darbų) Vilmanto Marcinkevičiaus paveikslas „Odė „prarabui“ Egidijui“.

Gana rimta ir iš pirmo žvilgsnio gausi keramikos ekspozicija nestokoja dekoratyvumo. Tam tikra manieringo dekoratyvumo dozė atsiskleidžia Aldonos Jonuškaitės-Šaltenienės (instaliacija „Sugrįžimai“), Nerutės Čiukšienės („Jei būčiau...“) keramikos darbuose. Subtiliu dekoru vilioja Danutės Jazgevičiūtės „Žydintis vanduo“, dekoratyvumas nesvetimas ir keramikų grupės „Iš reikalo“ (7 menininkai) instaliacijoje „Apie dvarus kitaip“ - piešiniai dekoruotose vazose.

Kiek kuklesnės, bet ne mažiau įtaigios ir organiškos Sauliaus Jankausko („Keramiko košmaras“, „Nuosėda“ ir „Vėjas ir pagaugai“),

Egidijaus Radvensko („Inkliuzai“) ir Laimutės Matijošaitytės-Martinkienės („Suakmenėjęs peizažas“) keraminės kompozicijos.

Dramatišką turinį perteikia vidurinės keramikų kartos atstovės Aldonos Keturakienės erdvinė keraminė kompozicija „Po gundymo“ - iš kaulo porceliano, akmens masės sukonstruotos kybančios grandinės.

Parodos erdvę savaip „stygavo“ erdvinės skulptūros, objektai. Pavyzdžiui, erdvę praplėtė Vlado Urbanavičiaus kompozicija „Vainikai“, Mindaugo Tendziagolskio „Žaislas“. Ypatingu monumentalumu išsiskyrė Džiugo Jurkūno skulptūrinė kompozicija „Išlikusi rūšis“.

Kameriškai atskirta (atitverta) erdve masina „Baltų kandžių“ instaliacija „Miškan“, kur pasitelktos fotografijos, kailių imitacijos kūrė paslaptingą atmosferą (taip ir norisi prisiminti H.D. Thoreau romaną „Voldenas, arba Gyvenimas miške“).

Tekstilės meno ekspozicija, palyginti su kitomis meno šakomis, kiek mažoka, bet čia galima išvysti žinomų menininkių Vitos Gelūnienės, Vaidos Rakaitytės, Jurgos Šarapovos, Agnietės Janušaitės darbus.

Taip pat kukliai, bet vis dėlto kvadrienalėje atstovautos ir fotografijos bei videomeno medijos (Laura Garbštienė, Eimutis Markūnas, Antanas Obcarskas, Patricija Gilytė, Ona Grigaitė, Andrius Kviliūnas). Kiekvieno jų kūrinio koncepcijai nagrinėti tektų skirti po atskirą tekstą.

Sunku, praktiškai neįmanoma aprėpti visus darbus, tiksliau - visas dailės rūšis, aptarti visas raiškos formas. Tačiau spalvų ir formų įvairovė džiugina. Aš už įvairovę, net jei ji papildoma ir, regis, nelabai išskirtiniais stiklo meno kūrėjų darbais (Indrė Stulgaitė „Skeveldra“; Dalia Truskaitė „Mama 3“).

Ekspozicijoje netrūko nei tradicinės raiškos, nei konceptualių kūrinių. Vyravo monumentalesni, didesnių formatų darbai. Akivaizdu, kad parodoje daugiau dėmesio skirta vizualiesiems menams, ypač tapybai. Apžvelgus bendrą parodos peizažą matyti, kad tarp tos pačios kartos skirtingų dailės rūšių kūrėjų yra tam tikrų bendrų tendencijų. Todėl šiuo atveju kūrinių kiekybė suteikė gerą galimybę palyginti.

*  *  * 

„7 meno dienos“ Nr.37 (866), 2009-10-16