Man atrodo, kad savo monumentaliame keliolikos tapybos darbų cikle „Moters istorija“ parodoje „Mūsų laikų herojai“ pasitelki keletą turinio ir formos lygmenų - subjektyvų, kai pasakojama vienos moters „žodžiais“; istorinį naratyvą, prasidedantį sovietiniais laikais, nukeliantį į Sąjūdžio ir nepriklausomybės atgavimo, vėlesnės ekonominės krizės metus, ir pasibaigiantį mūsų dienomis. Akivaizdus ir tapybinis lygmuo, kai pasakojimui artėjant prie Sąjūdžio laikų pilkuose tapybos darbuose atsiranda spalvų, o ciklo pabaiga jau visiškai spalvota. Kita vertus, pats pasakojimas tarsi plėtojamas komikso principu... Visi šie turinio ir formos kontekstai susiję, bet norėčiau paklausti, kas kuriant šį ciklą buvo svarbiausia tau pačiai?

Vienas įdomiausių aspektų man pačiai yra tai, kad sunku pasakyti, kas yra tapyba - paveikslas ar komiksų filmas. Tai paradoksų sistema, o jai sujungti pasitelkiami istorijų lygmenys. Vienijanti visą darbą idėja yra moters gyvenimo istorija. Tačiau tai istorija, gimusi pervertus mūsų žiniasklaidą. Tai reiškia padėti žmogui sudėlioti teisingus akcentus jo gyvenime remiantis rinkos bei cenzūros principais. Kita šios istorijos pusė yra spaudos estetikos raida ir kitimai. Šis aspektas gal nėra akcentuojamas, tačiau „besiknaisiojant“ po medžiagą man buvo vienas iš įdomesnių.

Ypač įdomu, kai Lietuva tapo nepriklausoma - pirmaisiais nepriklausomybės metais spaudos fotografijos dvelkė parodomąja sovietmečio cenzūros estetika, nors akivaizdžiai kokybė buvo suprastėjusi (tai apie bendrą situaciją, o ne pavienius atvejus). Iš pradžių maniau, kad pabaigoje susikaupsiu ir „atkalsiu“ beveik Znamierowskio precizikai artimus miesčioniškus vaizdelius, bet pamažu pasidaviau tapybinei nostalgijai. Mano požiūris nėra „kietai ciniškas“, aš atlaidžiai reaguoju, t.y. lyg ir su meile. Jaučiu, kad tas paradoksas „su meile pažvelgti į smerkiamus, žiaurius ar kitus nemalonius, sentimentalius reiškinius“ ir būtų mano kūrinių savastis. Dar šiuose tapybos darbuose yra tekstai, praplečiantys paradoksų virtinę.

Pastebėjau, kad mėgsti kurti savotiškas kūrinių serijas, iš kurių susidėlioja aiškesnė ar labiau apibendrinta „istorija“. Pavyzdžiui, tavo „Gimtinė“ su Lazdynų mikrorajono atvaizdais, ciklas „Pagal spaudą“ arba „Peizažų“ serija. Iš kur toks mūsų tapybai nebūdingas pomėgis?

Dar studijų metais norėdavau konkretumo, situacijos, siužeto, tačiau, grubiai tariant, tai reiškė lyg ir blogą skonį, neprofesionalumą. Jei neatsisakai tapybos, turinys turi virsti forma, vienas kitame ištirpti. O man buvo svarbus ir turinys, ir forma. Abstrakti tapyba nelipo – norėjosi gana aštraus turinio. Tapyba man kaip gyvenimo būdas, kaip priemonė, ji kaip buvo, taip ir liko. Vieno klasiko žodžiai patiko ir prilipo - „...o nupaišyti galima viską“.

Kūriniai su padidintomis detalėmis - „Šypsenėlė“, „Špyga“, „Žiūri kiną“, „Dialogas“ - vis dėlto buvo paveikslai ir turinį nukenksmindavo tapyba. Aš pajutau, jog tas gyvenimo būdas kuriant paveikslus ilgainiui tapo pernelyg prognozuojamas. Nebeliko motyvacijos iškepti dar vieną paveikslą, juolab kad jų aplink pilna, ir tikrai vykusių.

Atsigręžiau į turinį, kartu jau ir tikėjausi išbristi iš socialine prasme mane kankinančio užburto rato. Todėl pradėjau kabintis už antrinės realybės. Pradėjau nuo kino (ne videomeno), nes jis jau seniai mane traukė, vėliau ėmiausi spaudos, nes ji vis labiau erzino. Tada pradėjo linksminti prieštaravimų gausa, o dabar bandau visokiais būdais visa tai sujungti. Žodžiu, kuo toliau, tuo smagiau, o motyvacija kurti - įdomu, kas iš to išeis, taip ir gena vienas darbas kitą.

Apie kiną paklausiau dėl to, kad esi sukūrusi ir „videotapybos“ darbą. Kita vertus, prisimenu tavo diplominio darbo tapybos kūrinių seriją, kurioje žmogų primenantis padaras žiūri į kino ar fotojuostelę. Kokia tų kūrinių priešistorė?

Taip, iš tikrųjų, tas „žiūrintis kiną“ turėjo kelias potekstes. Filmą galima laikyti judančiais paveikslėliais. Tuomet jau pradėjo formuotis poreikis atsisakyti formos ir turinio vientisumo, bet dar tik galvoje. Tuomet didžiausią įtaką padarė Kiros Muratovos filmai. Jie išprovokavo mano „gražiai apie siaubingus dalykus“.

Abiejuose darbuose idėja vos ne tapati, filmas, kinas ar istorija susideda iš daug paveikslų. Neseniai nudžiugau pamačiusi keletą filmų, kurie sukalti vos ne iš 10 paveikslų (scenų), skurdaus ir paprasto teksto, tik vientisa trumpa istorija viską sudėlioja į vietas.

Videotapyba yra vos ne tas pats, tik atvirkščiai. Daug paveikslėlių galima stebėti per neilgą laiką. Čia paradoksu tampa didelė ironijos dozė, kuri yra išprotauta, o vaizdas atrodo netgi gana sentimentalus. Tai ta pati neįprastu būdu pasireiškianti meilė, tolerancija.

Ar paskutiniame tavo cikle moters tema išryškinta sąmoningai?

Sąmoningai pasirinkta lyg ir feministinė tema, moters istorija, nes kiekviena moteriškė, „babuška“, kaip mėgstu sakyti, man natūraliai artima. Jei norėčiau akcentuoti savo požiūrį šiuo aspektu, paskutinę drobę nutapyčiau apie tai, kaip jau visko mačiusi moteriškė išleidžia feministinę knygą, kuri tampa bestseleriu. Mane erzina besaikis pliurpimas ir beribis žmonių asmeninių istorijų subulvarinimas spaudoje. Ir tai tampa rinka. Manau, gerai, kad buvo kalbama apie feminizmą, bet būtų gerai, kad tas pliurpimas neatsigręžtų prieš jį patį. Dar vienas paradoksas: sąvoka „feminizmas“ yra vyriškos giminės, nes tikriausiai visų šūkių ir manifestų skelbimas taip pat vyriškas dalykas. Bet prieš vyrus kovoti gal ir reikia vyriškais metodais, nes kitaip nesuprastų. Manau, tai daugiau žmogiškumo problema.

Ar apskritai, tavo manymu, galima kalbėti apie moterų ir vyrų tapybą Vilniuje, jų skirtumus? VDA tapybos katedroje visą laiką dominavo vyrai ir diegė vyrišką požiūrį. Viena populiariausių tokio požiūrio klišių yra ta, kad moteriška tapyba dažniausiai primena pastelines „migleles“, „rūkelius“, dažniau yra dekoratyvi, emocinga, o vyrų tapyba (ir, ko gero, menas apskritai) neva visada aiškiai struktūruota, motyvuota, solidi... Ką manai apie tokį požiūrį? Ar niekada nekilo minčių apie moterų poziciją tapyboje?

Na, VDA tapybos katedroje - vyriška komanda. Nemanau, jog moteriškė ne sekretorės pozicijoje tenai gerai jaustųsi. Bet čia irgi daugiau žmogiškas aspektas. Ne visi vyrai kiaulės (cha). Tiesą sakant, nežinau, kaip dabar, bet mes savo studijų laikais paprasčiausiai studijavom tapybą remdamiesi natūra ir visa tai baigdavosi paveikslu kaip tapybos abstrahavimu. Apie idėjas beveik niekas nešnekėjo, nes visiems buvo paslaptis, kas yra menas.

Kita vertus, pusė mūsų kurso nebuvo intelektualūs, niekas jokių diskusijų kaip ir neprovokavo. Aš įsivaizduoju, kad moteriškės emocingesnės, jautresnės, be to, kas svarbiausia - nuo mažens kaip moteriška vertybė ugdomas paklusnumas, todėl ir išeina taip, su rūkeliais. Man irgi tik vyriškiai dėstė. Aš net normaliai negalėčiau apibūdinti, kas yra vyriška ir moteriška tapyba (įsivaizduoju abstrakčią tapybą panaudojant moterų ir vyrų natūralias spalvas). Dabar jau padėtis turėtų būti pasikeitusi, čia buvo praeitos kartos problemos. Manęs dažnai žmonės klausia, kodėl nėra moteriškių menininkių, tik vyrai? Jie turi omeny kokį XVI-XVIII amžių. Tuomet ir feminizmo nebuvo. Žodžiu, tikiuosi, kad žmonija humaniškėja, tolerantiškėja, demokratiškėja, nors niekas nesako, kad tai tik į gera.

O apie moters poziciją tapyboje buvo minčių, bet nusprendžiau laiką skirti tik svarbiausiems dalykams, nesiblaškyti, nes nesu ir negalėčiau būti patenkinančia save kuratore, vadybininke ir dar velniai žino kuo. Šiaip jau yra pakankamai iš mano ir tavo kartų įdomiai kuriančių moterų. Taip, čia reikia protingo kuratoriaus. Manau, ateityje dauguma kuratorių bus moteriškės.

Įdomu, ar nėra meno sferų, kur dominuoja moterys, įdomu, kaip tuomet vyrukas jaustųsi? VDA laikinai galėtų atsirasti moterų katedra, kuri išlygintų lyčių lygybę.

Kas iš užsienio ar vietinių kolegų kūrybos patinka ar nepatinka?

Savų kolegų net negaliu objektyviai vertinti, nes tam, ką gerai pažįsti, primeti asmeniškumus. Savaime aišku, patinka tie, su kuriais bendrauju - Eglė Ridikaitė... ir visi. Nemėgstu minėti pavardžių. Dauguma kolegų yra netolygūs. Kai kurie darbai būna įdomūs. Ir, manau, tai nėra bloga savybė. Man nepatinka, kai surandamas principas, kaip „kepti gerus ir teisingus“ darbus, ir jis nuolat eksploatuojamas. Jei pastebiu tokį reiškinį - susierzinu. Bet niekad negali žinoti, gal tai yra etapo pabaiga ir jis pasikeis. Šiuo metu man įdomiausia tavo karta, jaunesni. O užsienyje kokius penkerius metus nebuvau. Gal greitu metu pavyks...

Ką manai apie „savivadybą“? Ar tai yra būtina?

Vadyba būtina, ir ji, atrodo, beveik neegzistuoja, o savivadyba nieko gero neatneš. Nebent būtum konceptualistas ir tyrimų laukas koncentruotųsi socialinėje plotmėje. Tada galimas priėjimas prie savivadybos kaip kūrybinės medžiagos.

Klausiau Eglės Ridikaitės apie sunkų periodą gyvenime, paklausiu ir tavęs. Iš kur toks užsispyrimas ir nuoseklumas kuriant? Jokių verkšlenimų, skundų, priekaištų. Daugelis vyrų tavo vietoje jau būtų seniai viską metę, o tu sėkmingai kuri ir, atrodo, vis labiau įsibėgėji. Ar kūryba savaime viską atperka?

Na, daug buvo sunkių laikotarpių. Bet paskutinis užsitęsęs sunkmetis buvo dėl socialinių problemų, o kūrybinė terpė tiesiog padėjo jį išgyventi. Teko sėdėti tėvams ant sprando, nes ir namus įsigyti, ir vai

kui sąlygų sukurti nepajėgiau. Sukau galvą, kaip iš to uždaro rato išbristi. Visokių darbų imdavausi. Dažniausiai nedaug apmokamų, bet likdavo laiko, o tą likusį dalindavau dirbtuvei ir vaikui. Bandžiau ir užsienyje žemės ūkyje uždarbiauti (tai ganėtinai kruvini pinigai). Jei būčiau radusi labai gerai apmokamą darbą (aišku, tuomet niekam laiko neliktų), tikriausiai būčiau dirbusi, bent jau taip maniau. Bet tai būtų buvę gana skausminga, gal dėl to ir neradau, nes per mažai pastangų dėjau, t.y. ne taip jau ir norėjau. Tuo metu ir atsirado „išdidintos lūpos“, „špyga“, „pėdutė“... Aš nematau nieko čia nei užsispyrėliško, nei teigiamo.

Toje situacijoje mano noras „patapyti“ elementariai buvo amoralus (laiką ir tą nedidelį nelemtą kiekį pinigų švaistydavau vaiko sąskaita) - toks tas uždaras ratas. Kadangi tokių „trenktų“ daugiau matydavau, tai tapo norma. Na, vasaros pabaigoje toks vienišumo jausmas, kokiu kartais kai kurie guodžiasi, atsirasdavo. Bet vienatvė suteikdavo progos ir laiko dar kartą įvertinti susiformavusias ar kitų suformuotas vertybes. Todėl po truputį nuosekliai auginau savo paradoksalų požiūrį. Jei paradoksai tapdavo neišsprendžiami ir labai jau nesuderinami, klausydavausi muzikos. Įsivaizduoju kokį nors proto guzą, klausiantį kompozitorių, ką jis tuo kūriniu norėjo pasakyti žmonijai, kokias svarbias idėjas gvildena? Gal dar galėtų javų derlių pakelti?

Dabar tai jau praeityje, artėju (bulvariniu požiūriu) prie laimingai ištekėjusios ir sotaus gyvenimo laikotarpio (cha, šis dar nepadarytas, bus priešpaskutinis). Labiausiai dabar trūksta laiko, o apie vienatvę net nėr ką kalbėti, truputį jos ilgiuosi, nors ir ilgesiui laiko nepakanka. Man irgi patinka filmai su laiminga pabaiga.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.17 (846), 2009-05-01