Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Keli maži niuansai ir didelis pliusas išlikimui


Apie Kristinos Inčiūraitės projektą „Išlikimas“ Šiuolaikinio meno centre


Kęstutis Šapoka

Share |
Kristina Inčiūraitė. „Nuo gero - prie puikaus“ (lankstiniai iš J.C. Collinso knygos „Nuo gero - prie puikaus. Kodėl vienos kompanijos padaro šuolį, o kitos - ne“, 2004 m.). 2009 m.
Kristina Inčiūraitė tęsia po Nepriklausomybės atgavimo (daugiausia) Vilniuje debiutavusios kartos „sentimentalistų(-čių) atšakos“ (Eglės Rakauskaitės, Jurgos Barilaitės, Dariaus Žiūros, Gintaro Makarevičiaus etc.) meno tradiciją.

Beveik visi(-os) šios kartos atstovai(-ės) pasuko iš pažiūros radikalių formalių reformų keliu, lyginant su prieš tai vyravusia daile, tačiau „sentimentalistai(-ės)“ liko kiek stipriau sukibę(-usios) su mūsų modernizmui būdingu polinkiu į „metafizines aukštumas“ ir/arba sentimentalų formalizmą. Taip atsitiko dar ir todėl, kad „sentimentalistai(-ės)“, (dažniausiai) dirbdami(-os) su naujomis medžiagomis ir medijomis, iš dalies formą suvokė panašiai kaip ir mūsų moderniosios tapybos klasikai (to nereikia suvokti neigiama prasme).


Tiesa, Inčiūraitė mėgsta imituoti kritinį feministinį požiūrį ar socialinį tyrimą (kalbant apie ankstesnę kūrybą), bet šaltas analitinis paviršius, kaip ir visų „sentimentalistų“, paprastai nepaslepia lyriško prado.


Taigi kulniuojant pasižiūrėti Inčiūraitės projekto, mintys kaip tik gulė ant šios anksčiau susiformavusios nuomonės. Todėl, jau kalbant apie patį projektą, ko gero, teks iš pradžių tarti keletą žodžių atskirai apie formą, kuri, kaip pastebėjau, Inčiūraitei tebėra labai svarbi. Arba, kitaip sakant, pakalbėti apie pirmą paviršutinišką įspūdį ir apie visumą tam įspūdžiui išsisklaidžius.


Monochrominis (balta ir juoda) projekto „formatas“, turbūt apeliuojantis į sunkmečio leitmotyvą ir į istoriją, kultūrinę atmintį, „pamatinių“ egzistencinių kategorijų dualizmą, yra logiškas ir adekvatus. Kita vertus, iš pradžių jis kiek erzina, painiojasi su formalistiniu konceptualiniu Arūno Gudaičio „Baltos serijos“ projektu ir tada atrodo, kad projekto forma neigia turinį. Susidaro įspūdis, kad Inčiūraitė, tarsi kokia Palmira Galkontaitė laidoje „Atleisk“, bando knaisiotis po sunkmetį, užsimovusi baltas pirštinaites. Panašu, kad ir nuolat minimas sunkmetis virsta kiek tiesmuka didaktika, pamokslavimu, o tai vėlgi kiek kertasi su asociatyvia neokonceptualistine forma.


Žiūrėdamas videofilmą supranti, kad Inčiūraitė, ko gero, kartą atradusi formalų statiško eksterjero/interjero ir užkadrinio balso/monologo receptą (klišę) savo filmams, tarsi koks Aloyzas Stasiulevičius savo stilių, tą klišę mechaniškai eksploatuoja (tiražuoja) ir, matyt, tiražuos dar daugelį metų. Dramatiškos gaidos, klasikinė muzika, kai kurie montažo intarpai kartais pakišamintį, kad kurdama šį filmą Inčiūraitė kiek per daug galvojo apie vieno mūsų šiuo metu labai labai garsaus ir labai labai populiaraus videomenininko kūrybą (ar tarptautinę sėkmę).


Vis dėlto Inčiūraitės filmas po truputį atsiveria - įtraukia Nijolės Sadūnaitės ir Nijolės Oželytės monologai, skleidžiasi kiti filmo lygmenys, priverčiantys kvėpuoti visą projektą. Videofilmas lyg konceptualus branduolys sugeria visus kitus projekto kūrinius ir išspinduliuoja atgal. Bendradarbiavimo procese gimę kūriniai „kalbasi“ su „sausu neokonceptualizmu“ ir vieni kitus papildo. Pasirodo, reikia turėti kantrybės, viską pamatyti, sąžiningai perskaityti, pažiūrėti ir palaukti, kol visa „sistema“ smegeninėje ims veikti.


Užrašas ant sienos, kaip paaiškėja, yra ne kokia nors pretenzinga pačios autorės mintis, bet Nijolės Oželytės citata iš videofilmo ir tai dar vienas pliusas projektui. „Veteranių“ fotoportretų serija suskamba naujomis melancholijos gaidomis, kurios persiduoda ir meditatyviam/ironiškai konceptualiam laivelių lankstymui iš populiarios „verslo kultūros“ knygos puslapių ir keliauja į didžiulę sieną dengiantį akcionistinį kūrinį „Nerimo dienos“ - kartu su Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos jaunimu pieštukais sukurtą abstraktų, niūrų ratilų piešinį, kuris, anot šio kūrinio anotacijos, turėtų skatinti tikėjimą jauno žmogaus kūrybiniu potencialu, bet žiūrovo sąžinę užgula slogiu priekaištu.


Kitas interaktyvus, ne pačios projekto autorės rankomis (bet jos dėka) atliktas kūrinys - „Herojų alėja“ (Justino Vienožinskio dailės mokyklos auklėtinių nupiešti jų herojų portretai) - taip pat pasirodo sėkmingas ir konceptualiai, ir formaliai, nes piešinių stiliaus (ir mąstymo) „tyrumas“ nėra dirbtinai imituojamas, bet atsiskleidžia tiesiogiai ir, sakyčiau, atveria autentišką lygmenį, kuriame susiduria dar besiformuojančių asmenybių tabula rasa su agresyviu socioideologiniu ekspansyvumu. Kartu su „Nerimo dienomis“ ši projekto dalis verčia susimąstyti apie istorinę/kultūrinę sąveiką, įvairių kartų vaidmenis, atliktus ar neatliktus vienais ar kitais istoriniais periodais, ir apie tai, kuo tikės, kuo žavėsis ir kokią visuomenę (kultūrą) sukurs dabartinis jaunimas.


Savotiškos vilties suteikia vienos iš filmo herojų išsakyta mintis, beje, jau girdėta ne iš pirmų brandaus amžiaus žmonių lūpų, kad palyginti su išgyventais trėmimais, fiziniais ir dvasiniais žalojimais pirmaisiais pokario dešimtmečiais, dabartinis sunkmetis nėra toks jau baisus, koks bandomas pavaizduoti žiniasklaidoje. Daug kas priklauso nuo patirties ir požiūrio. Taigi Inčiūraitės projektas, pasirodo, nėra ir vien tik noras juodai nuspalvinti ir taip „juodą“ sunkmetį, bet bandymas jį apmąstyti kiek rimčiau (dar vienas komplimentas Inčiūraitei, kad ji sugeba nepulti į kitą kraštutinumą ir nenusaldinti šios temos iki „išsipildymo akcijos“ retorikos). Kita vertus, sunkmečio gvildenimas šiame projekte verčia susimąstyti apie kartais sunkiai įžiūrimą skirtumą tarp „aktualių“ ir „madingų“ temų šiuolaikiniame mene ir apie tokio skirtumo būtinybę arba beprasmybę.


Piešinių ciklas „Centras“, kuriame sausai, atsietai (sovietmečio architektūrinio projektavimo institutų stiliumi) pateikiama Šiaulių prekybos centrų pompastika, prieš tai minėtų kūrinių kompanijoje taip pat suskamba liūdnomis, sąmoningai nykiomis gaidomis ir prekybos centrai iš tiesų atrodo tarsi pamėklės, kontrastuojančios su ryškiais, spalvingais, perkrautais, „riebiais“ pastarųjų kelerių metų vartojimo kultūros vaizdiniais.


Pasižiūrėjus Inčiūraitės filmą nuo pradžios iki pabaigos krenta į akis dar viena (nežinau, sąmoninga ar ne) sąsaja - filmas prasideda nuo visiškai juodo kadro ir baigiasi visiškai baltu (laimingos pabaigos metafora?), taip sukuriant grįžtamąjį ryšį su abstrakčiomis „Vilniaus naktį“ ir „Vilniaus dieną“ (ne)vaizduojančiomis atvirutėmis, jas tarsi užpildant subjektyviu kultūriniu filme skambančių monologų turiniu.


Gerai, kad šiame projekte Inčiūraitė neslepia prigimtinio lyrizmo (gal tik „Herojų alėjos“ koncepciją bando pritempti prie „socialinio tyrimo“ retorikos), kuris atsiskleidžia patraukliomis ir adekvačiomis briaunomis, netikėtai organiškai susilieja su, atrodytų, problemiška, „sausa“ neokonceptualia forma ir savaime įgauna neakivaizdų, nedeklaratyvų analitinį ar „kritinį feministinį“ atspalvį.


Šiai sąjungai padeda ir konkretybės - Šiauliai, Vilnius, Justino Vienožinskio dailės mokyklos auklėtiniai (ir prastėjanti šios mokyklos finansinė padėtis), konkrečios pavardės etc., vienu žodžiu, kontekstas, skatinantis susimąstyti apie save pačius, mus supančią sociokultūrinę aplinką, kurioje gyvename ir kurią išgyvename (būtent konkrečius lietuviško lokalumo kontekstus kai kuriuose videodarbuose gliaudė ir tebegliaudo Evadas Jansas, o kitokiomis formomis jau keletą metų nuosekliau analizuoja Aistė Kirvelytė, Benigna Kasparavičiūtė) ir galų gale apie tai, koks turėtų ar galėtų būti lietuviškas šiuolaikinis menas siauresne prasme.


Taigi nepaisant kiek neigiamos išankstinės nuomonės apie Inčiūraitės kūrybą ir kelių formalių (bet turbūt neesminių) priekaištų, tenka tą nuomonę pakoreguoti ir pripažinti, kad konkrečiai šis projektas, kaip visuma, yra vienas stipresnių, suderintų formos prasme, sėkmingai subalansuotų pastarojo meto jaunųjų meninink(i)ų atstov(i)ų didesnių projektų, kurio išskirtinis bruožas - bandymas sujungti šiuo metu pasaulyje populiarų, patrauklų užsienio galerijoms „internacionalinį neoneokonceptualizmą“ su vietiniu kontekstu, lokaliu turiniu.


*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.1 (877), 2010-01-08

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

RoqDASbcKORmdEL, 2011-05-03 17:25

Thanks alot - your answer sloevd all my problems after several days struggling

degtukas , 2010-01-15 12:07

aistros, aistros daugiau ir jausmo, Kestuti, pats esi tapybiskos naturos! nuo tu rasymu ir kritiku
tapsi kaip ta medine lele buratinas, kur kreips institucija ten ir eisi, kad tik i minksta redaktoriaus kresla patekt...

hudoznik, 2010-01-15 11:31

tai kad, Kestautay, pats kaip boba jomarke ir su cigonais, ir su bajorais kadrilio eini. daktarui tai butu privalumas ir pagyros jei i fiksuotum demesi aiskesnej specifikoj. va, specas AAndriuskevicius menotyra ir literatura taip kryzmino, kd su daile visaip ir bet kur vartytis galejo...

Kęstutis Šapoka, 2010-01-14 17:27

kodėl manęs niekas negiria? po velniais!!!

va, 2010-01-14 13:18

Nu komentatoriai abu gryni dubasikai....

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti