Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Hedonistinė pasaulio vizija


Tapybos paroda „Vytauto Kasiulio rojaus sodai“ Vilniaus paveikslų galerijoje


Kristina Stančienė

Share |
Vytautas Kasiulis. „Knygų pardavėjai prie Senos Paryžiuje“. 1960 m.
Vytautas Kasiulis (1918-1995) - vienas iš garsiųjų išeivijos lietuvių menininkų plejados greta Vytauto Kazimiero Jonyno (1907-1997), Prano Domšaičio (1880-1965), Povilo Puzino (1907-1967), Viktoro Petravičiaus (1906-1989) ir kitų. Pasak parodos rengėjų, tai pasaulyje bene pats žinomiausias iš Lietuvos kilęs dailininkas.


Parodos ekspozicija, išsamus katalogas su Laimos Bialopetravičienės ir Stasio Budrio tekstais ne tik supažindina su Kasiulio kūrybos raida nuo garsiojo Kauno meno mokykloje sukurto diplominio darbo „Prieš spektaklį“ (1941), jau anuomet žadėjusio gabiam menininkui šlovę ir pripažinimą, iki brandžių vėlyvųjų Paryžiuje sukurtų kompozicijų, pražydusių „kasiuliškomis“ kolorito dermėmis, vingria ornamentika. Ekspozicija pirmą kartą įvairiais požiūriais įterpia į kontekstą Kasiulio kūrybą. Juk išeivijoje gyvenusių ir kūrusių menininkų atžvilgiu dailės istorijos vadovėliai, enciklopediniai duomenys dažnai būdavo ne itin išsamūs.


Nors nemažai Vytauto Kasiulio kūrinių dar sovietmečiu buvo saugoma Lietuvos dailės muziejuje, privačiuose kolekcininkų rinkiniuose, apie jo kūrybą ir asmenybę imta plačiau kalbėti tik 2008 metais, minint 80 metų menininko gimimo sukaktį. Būtent tada dailininko biografija, jo kūrybos tarptautiniu „svoriu“ susidomėjo net ir populiarioji žiniasklaida, pasirodė ne tik specialūs straipsniai, bet ir pokalbiai su tapytojo našle Brone Kasiuliene, kuri nuolat rūpinosi tapytojo kūrinių išsaugojimu ir sklaida. Parodoje „Rojaus sodai“ eksponuojama per 150 tapybos ir grafikos darbų iš Paryžiaus, Niujorko, Vilniaus ir Kauno kolekcijų. Kūrinių kolekciją iš Paryžiuje saugomo V. Kasiulio kūrybos fondo Vilniaus paveikslų galerijai paskolino B. Kasiulienė, taip pat - buvęs dailininko mecenatas Juozas Kazickas (JAV), kolekcininkai Edmundas Armoška, Rolandas Valiūnas, Eugenijus Tinfavičius, Edita Mildažytė ir Gintautas Vyšniauskas, Gediminas Petraitis. Parodoje eksponuojami ir Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje, Lietuvos dailės muziejuje, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre esantys dailininko kūriniai.


Kad Kasiulio tapyba originali ir paženklinta talento, abejonių nekyla. Tačiau sutikime - puiki karjera ir pripažinimas Europos meno ir kultūros Mekoje, formuluojamas kaip stulbinantis ir lemtingas faktas, žymi tam tikrą mūsų tradicionalizmo ir provincialumo dozę. Dailininko kūrybos raidą ir biografijos faktus pažinę parodos ekspozicijoje ir minėtuose tekstuose, galime ieškoti ir kitų kontekstų, formų, prasmių sąryšių. Į ekspoziciją žvelgiant iš nūdienos pozicijų, ne mažiau domina ir galimos Kasiulio kūrybos traktuotės, taip pat - laiko ir erdvės skirtingose šalyse ir aplinkybėse priešprieša, svarbi ieškant paralelių tarp tų idėjų, kurias emigracijoje plėtojo garsusis tapytojas, ir sovietinėje Lietuvoje vykusių prieštaringų dailės procesų.


Hedonistiška, spalvų, faktūrų, jautrių potėpių ir ornamentų virpesio kupina Kasiulio tapyba - tikras modernistinės kūrybos įsikūnijimas. Nepaisant sąsajų su Paryžiaus mokyklos stilistika, Kasiulio kūrybos tyrinėtojai teigia, kad šis sugebėjo rasti savitą ir atpažįstamą raiškos būdą. Jo paveikslų motyvai - nerūpestingi šokėjai, muzikantai, pajacai, cirko artistai, paveikslų vernisažai, dirbtuvėje savo modelį kontempliuojantis dailininkas - primena ir kitus iškilius lietuvių menininkus, kurie į XX a. pirmosios pusės Lietuvą parsivežė panašią motyvų, nuotaikų paletę po studijų Vakarų Europos meno mokyklose.


Nors amžininkai prisimena, kad menininkas nuolat jautė nostalgiją Lietuvai, pabrėždavo savo lietuvišką kilmę, jo kūriniuose akivaizdžių „lietuviškų“ apraiškų neaptiktume, nebent dažnai kompozicijose besikartojąs barzdoto, skrybėlėto žydo motyvas, ko gero, atkeliavęs iš gimtojo Kasiulio miestelio Simno. Dažnai lyginami su Marco Chagallo, Raoul Duffy, Georges Rouault tapyba, Vytauto Kasiulio kūriniai ženkliai skiriasi nuo minėtųjų menininkų didesne lyrizmo, nerūpestingo žvilgsnio į pasaulį, vingrių faktūrų, dekoratyvumo doze ar labiau suvaldyta ekspresija, mažorine spalvų ir nuotaikų gama.


Parodoje itin krenta į akis specifinė Kasiulio tapybos maniera: tarsi negatyvo-pozityvo principu tamsiame paveikslo fone šviesūs potėpiai virtuoziškai žymi figūrų, daiktų kontūrus, taip sukurdami lengvą, kiek efemerišką kompozicijos visumą. Akivaizdu, kad dailininkui iš esmės svetima radikalesnė gestiškoji išraiška, kuri itin būdinga įvairių laikotarpių lietuviškai tapybai, nors liaudies meno atgarsių, ypač ankstesniuose darbuose, pamatyti galime. „Kasiuliška“ deformacija ir stilizacija nesiremia nei figūros „subjaurinimu“, nei vaizdo monumentalumu ir pan. Atvirkščiai - čia tarsi dygsniuojama smulkiausiais ornamentais, linijomis, dailininko išraiška grafiška, vingri ir maloniai rafinuota, kartais kiek manieringa, stilizuota. Kasiulis, nors iš esmės neutralus ir abejingas socialinėms, politinėms peripetijoms, vadovaudamasis kūrybine „meno menui“ samprata, į pasaulį žvelgia su švelniu humoru ir žaisminga ironija, o kartais ieško ir aštresnių įvaizdžių - pavyzdžiui, kompozicijoje su nukryžiuotu popiežiumi, ar vaizduodamas žiūrovą, spoksantį į „modernų“ paveikslą parodoje, ekspresyvią skaistyklos sceną.


Vis dėlto daugelis Kasiulio kompozicijų - šiltos, mielos, romantiškos žanrinės scenos, nuspalvintos modernistine stilistika ir specifine maniera. Pakilus, kartais - ekstatiškas tapytojo nusiteikimas suteikia optimizmo net ir tragikomiškiems motyvams. Pavyzdžiui, keliose kompozicijose vaizduodamas negyvą, plikai nupeštą gaidį, tabaluojantį ant pakaklėje užveržtos virvės, kiek primenantį skausmingąsias Chaimo Soutine'o paukščių ir gyvulių skerdienų variacijas, Kasiulis ir šį regi ne kaip pesimistinį, fatališką, egzistencinį simbolį, bet kaip švelniai ironišką būties akimirką.


Ką dar, be įstabios Vytauto Kasiulio kūrybos visumos, atveria šios parodos ekspozicija? Žinoma, nevalingai imi vesti paraleles tarp tų procesų, kurie lietuvių dailėje vyko tuo metu, kai Kasiulis Vakarų Europoje skynėsi kelią plataus pripažinimo link. Gūdžius pokario dešimtmečius, stalinistinę ideologiją pakeitęs chruščiovinis „atšilimas“ daugeliu požiūriu išlaisvino ir dailės gyvenimą. Žinoma, išsivadavimas iš ideologinių ir formos suvaržymų Lietuvos dailėje tebuvo gana sąlygiškas, formos ir turinio dualizmas oficialiojoje kūryboje visuomet buvo aktualus, tai teikia daug minčių dabarties retrospekcijai. Į galvą ateina banalus posakis, kad laisvė - tai pirmiausia atsakomybė... Išeivijoje kūrusiam dailininkui teko spręsti visai kitus, galbūt sunkesnius, itin didelio talento reikalaujančius uždavinius - kantriai dirbti ieškant pripažinimo margoje meninėje Paryžiaus terpėje. Tuo tarpu sovietmečio Lietuvoje tarpo tylus dirbtuvių, pusiau oficialių parodų gyvenimas, buvo aktualūs apsisprendimo, deklaruojamų politinių pažiūrų ir sąžinės kompromisai. Be šių aplinkybių dažniausiai neapsieinama aptariant visų minimo laikotarpio kūrinių ar menininkų kūrybą.


Galbūt tokia nuomonė pasirodys labai nepopuliari, bet pakilus Kasiulio paveikslų džiugesys, puošnus mirgėjimas, dekoratyvios formos, palyginus su tomis išraiškos ir idėjų dilemomis, kurias išgyveno panašaus laikotarpio Lietuvos dailė, kartais atrodo perdėm šventiškos ar net lėkštokos. Juk to meto dailė iki šiol tebėra tarsi bedugnis šulinys, iš kurio gali pasisemti kaskart kitų prasmių, požiūrių. Beje, ir sovietmečiu, nepaisant ideologiškai angažuoto meno poreikio, buvo puikiai toleruojama ir dekoratyvi, nerūpestingų, lyriškų motyvų tapyba, kad ir, pavyzdžiui, Rimo Bičiūno kūriniai. Neabejojant garsiojo dailininko talentu, jo kompozicijos, tarsi džiaugsmingi himnai būties grožiui, labiausiai pamalonina estetikos, tradicinių vertybių troškimą, bet hedonistinis pradas ne itin giliai užgauna dvasią. Taigi verta susimąstyti, ar minėtų dešimtmečių Lietuvos dailė iš tiesų tik neatitaisomai „luoša“, ar įgavusi nebūtinai tik negatyvų dviprasmiškumą, aštroką kraujo prieskonį ir nuolatinio koketavimo šešėlį, tam tikras maskavimosi strategijas, kurių šiandien dažnai nebeįmanoma objektyviai išnarplioti.


Teko matyti, kad į Vytauto Kasiulio parodą keliauja būriai lankytojų. Ko gero, populiarumu ji nenusileidžia čia vykusiai Gruzijos tapytojo grynuolio Pirosmanio parodai. Tegul nemaža dalis ateina čia tik suvilioti pasakojimų apie pasaulinę lietuvių dailininko šlovę, tenka pripažinti - Kasiulio asmenybės ir kūrybos istorija išties žavi savo romantika, kaip ir daugelis jo kūrinių. Nublokštas į Vakarus, nebeturėdamas galimybės grįžti į Lietuvą, menininkas karštai geidė kurti Paryžiuje. Svajonių miestas, nors ir ne iš karto, po vargo ir nepriteklių metų, priėmė jį į savo glėbį.


*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.3 (879), 2010-01-22

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti