Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Be pavadinimo - tik taip


Paroda Vilniaus dailės akademijos (VDA) Skulptūros katedroje


Danutė Gambickaitė

Share |
Marija Olšauskaitė. Iš serijos „Objektai“. 2010 m.
Šį tekstą norėčiau pradėti trumpu ekskursu į literatūros teorijos teritoriją.

Būtent čia apie pavadinimus, jų kūrimą, buvimą ar nebuvimą sklando daugiausia legendų. Anot vertėjos Irenos Balčiūnienės, straipsnyje „Ar lengva vertėjui įminti pavadinimo mįslę?“, kur ji gana plačiai nagrinėja pavadinimų ir jų vertimų specifiką, yra apibūdinimas: „Pavadinimas arba antraštė - tai sąlygiškai savarankiška kūrinio dalis, visada esanti teksto pradžioje. Kai kas lygina pavadinimą su suspausta spyruokle, kuri išsitiesia tik perskaičius ir perpratus kūrinį. Kiti vadina jį ašimi, apie kurią sukasi visa, kas yra kūrinyje. Dar kiti tvirtina, kad pavadinimas it magnetas sutelkia kaleidoskopišką vaizdų ir prasmių visumą.“

 

Įdomi įžvalga tame pačiame Balčiūnienės tekste yra susijusi su Radjardu Kiplingu. Tiksliau, jo 1902 m. išleista pasakų knyga „Just So Stories“. Lietuvoje ji buvo išleista pavadinimais: „Štai kur pasakos“ ir „Kaip drugelis treptelėjo koja“. Balčiūnienė stebisi, kaip dažnai yra verčiami, tiksliau, kuriami pavadinimai, o šiuo atveju dingus prieveiksminiam junginiui Just So (tik taip) dingsta bene svarbiausias Kiplingo pasakų akcentas. „Pasakodamas, kaip atsirado abėcėlė, R. Kiplingas primygtinai tvirtina, jog viskas buvę tik taip; smalsus Drambliukas nori sužinoti, kodėl stručio plunksnos auga tik taip. Lygia greta pavadinimas kelia ir kitų asociacijų: Kiplingo dukrelė Effie reikalaudavo, kad tėtis, sekdamas jai šias pasakas, nekeistų nė vieno žodžio, kad viskas būtų tik taip.“ (ten pat) Balčiūnienė tv irtina, kad būtent Kiplingo pasakų pavadinime slypi pagrindinis akcentas ir dvejopa prasmė. Viena, susijusi su pasakoje esančiais pamokymais - kodėl viskas pasaulyje vyksta tik taip, o ne kitaip. Kita, nusakanti, kad tai tokios pasakos, kurias reikia pasakoti tik taip, o ne kitaip. Kitaip tariant: „Pasakos - tik taip“. „Norint teisingai suvokti literatūros kūrinio pavadinimą, privalu atsižvelgti į daugelį dalykų: į pavadinimo formą, funkciją, jo santykį su kūrinio tekstu ir kultūrinę potekstę.“ (ten pat)

 

Ne mažiau įdomus pavadinimo nebuvimas. Kūrinių be pavadinimo yra prirašę bene visi žymesni ir mažiau žymūs poetai. Poezijoje „be pavadinimo“ nieko nestebina, netgi kartais kiek erzina. Mat dažnai toks sprendimas gali atrodyti nepagrįstas, paviršutiniškas, „iš reikalo“ arba siekiant sąmoningai pabrėžti nereikšmingumo, nepastovumo jausmą, kuris kartais vis užplūsta kokį nors poetą. Kažkada „be pavadinimo“ buvo originalu, vėliau banalu, tautologiška, dabar - iš naujo įdomu. Bet visų įdomiausia - kaip „be pavadinimo“ atrodo kitur, pavyzdžiui, keliose VDA Skulptūros katedros parodose.

 

Patikslinsiu: parodų autoriai niekur nepasako ir neužrašo - „Be pavadinimo“, o tiesiog natūraliai jo negalvoja ir neartikuliuoja. Kaip pasakytų Kiplingo dukrelė Effie, gali būti „tik taip“. Ką čia prieštarausi - tenka su ja sutikti. Iš tikrųjų labai natūraliai VDA skulptorių parodose („Tauro“ alaus gamykloje ir VDA skulptūros katedros patalpose) atrodė pavadinimo nebuvimas. Abi jos buvo skirtos parodyti, ką veikia jaunieji menininkai, kurie, be abejo, yra skirtingi. Pristatyti kūrinius, o ne kokią nors vienijančią ir „žaaaaavingą“ parodos koncepciją. Šiuo atveju dirbtinis parodos pavadinimas (veiksmas) reikalautų labai daug energijos, o tai nebūtina.

 

Kadangi čia ta bereikalinga energija nebuvo švaistomasi, abi parodos nustebino, o gal greičiau paveikė gera, sveika energetika. Galima teigti, kad pavadinimo nebuvimas suveikė kaip savotiškas dėmesio koncentruoklis, o mintys, kontekstai ir kontekstėliai, sukritę į jį, išlaisvino nuo pareigos pritempinėti kūrinius prie temos. Keistas jausmas, nes kūriniai tikrai nėra savarankiški. Dažnam reikalingas ir autoriaus užtarimas, ir šiaip ilgesnė kontempliacija, vadinasi, ir smegenų mankšta, bet niekaip neapleido lengvumo jausmas.

 

 

Prie to minėtojo lengvumo jausmo labai stipriai prisideda ne tik pavadinimo nebuvimas, bet ir erdvė. Apirusios „Tauro“ alaus gamyklos sienos ar medžio lapų šešėlių žaismas ant VDA Skulptūros katedros studijų patalpų langų bendravo su kūriniais. Pati erdvė labiau bendravo su kūriniais nei kūriniai su ja. Gera energetika - turbūt tinkamiausias apibūdinimas.

 

Apsilankiusi parodoje VDA Skulptūros katedros patalpose keletą kartų supratau, koks svarbus šiuo atveju buvo lankymo metas. Tik po pietų parodos patalpas užliejęs šviesos ir šešėlių mirgėjimas su vienais kūriniais žaidė tiesiogiai, su kitais mažiau, trečių nepalietė visai, bet visiems sukūrė bendrumo atmosferą. Bene labiausiai su aplinka susisiejo Jurgitos Žvinklytės „Kompozicija delnui nr. 2 fragmentas“ - ištiesto delno ilgio linijos, sudėliotos atsitiktine tvarka, jungiamos autorės judesių, užfiksuotų šalia esančiame videofilme. O gal judesius jungia schematiška ir vizualiai labai graži delnų dėlionė?! Meditacija, šokis, ritualas ar vaikystėje žaistas žaidimas - neužminti ant plytelės sujungimo, neperžengti kokios nors ribos, nenugriūti einant per bordiūrą?! Delnų kompoziciją (meditaciją, šokį ar ritualą) žaismingai papildo tas anksčiau minėtasis šešėlių mirgėjimas. Žvinklytės darbas labiau nei kiti nustebino tiek vizualiniu, tiek idėjiniu naujumu.

 

Įdomus, kad ir nesusijęs su erdve, pasirodė Domo Rūko darbas „The Numerous book“. Į medinę nedidelę lentynėlę įdėta skaičių knyga, tiksliau, atitinkamų autoriui svarbių jo paties ištartų skaičių (datų) spektrogramos. „The Numerous book“ - apsėdimas skaičiais, numeriais sujungtas su tam tikrais kontekstais, patirtimis. Taip sukuriamas įdomus galvosūkis, kurio sprendimas, Rūko žodžiais tariant, - ateityje.

 

Marijos Olšauskaitės „Objektai“ (ypač objektas su kopėtėlėmis) sužavėjo interaktyvumu. Žiūrovas priverstas lankstytis, stiebtis, tūptis ar lenktis, kad viską pamatytų. Dėl polinkio į ryšių analizę bei panašumo į rebusą kūrinys šiek tiek priminė šiais metais skulptūros discipliną baigusios Justės Venclovaitės darbą „ABC“.

 

Rūtos Songailaitės „Sea here“ lingvistiniai žaidimai nustebino studentų darbams ne visada būdingu brandumu, minties lakoniškumu.

 

Galbūt skaitant šį tekstą kyla klausimas, kodėl nuo „pavadinimo nebuvimo“ mintis nuklydo į samprotavimus apie erdvės ir kūrinių ryšius. Manau, tai vis dėlto susiję. Įvardindami abi aptariamas parodas, nurodome vietą - paroda „Tauro“ alaus gamykloje arba paroda VDA Skulptūros katedros patalpose. Savotiškas pavadinimas, regis, susikuria pats. O atskiri kūriniai šioje sistemoje tampa tomis Kiplingo „Just so“ pasakomis, kurias iš tikrųjų papasakoti galima tik taip.

 

Iniciatyva parodyti atrinktus VDA dar nebaigusių II, III kurso bakalaurantų ar I kurso magistrantų skulptūros ir Fotografijos ir medijos meno katedrų studentų darbus buvo labai įdomi, džiuginanti. Belieka tikėtis to ir ateityje.

 

Paroda veikė liepos 13-17 dienomis



„7 meno dienos“ Nr.29 (905), 2010-07-23

Versija spausdinimui

Komentarai

Dziaugsmas., 2010-07-27 10:44

Labai gerai, kad yra. Butu labai gerai ir jei nebutu, nes vistiek zinotumem, kad jei butu, butu labai gerai.

o ta!, 2010-07-24 13:13

Aisku yra, tai labai gerai, kad yra. Sitam tekste, kiek supratau, tuo ir dziaugiamasi, kad yra.

o ka?, 2010-07-24 09:59

yra labai nemažai ir meno kūrinių Be pavadinimo. Tai visai ne būtinai kokia nors pretenzija, kartais jo visai nebereikia, nes būtų tik papildomas literatūtriškumas. Kai kurie menininkai tiesiog nevaldo žodžio ir nevaidina, kad yra kitaip.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti