Robertas Wattsas matuoja pacientės liežuvį „FluxusKlinikoje“ gegužės 8 d. 1970 m. Atrandame dar vieną „Čiurlionį“ - Jurgį Mačiūną. Atrandame ir savinamės (nes nei Čiurlionis, nei juo labiau Mačiūnas nebuvo ir nėra visiškai mūsų). Žinoma, elgiamės gerai, nes ir dailės istorijos srityje juk galioja tie patys dėsniai kaip sporto pasaulyje - reikia investuoti pinigų ir stengtis prisivilioti, nupirkti kuo daugiau žvaigždžių, taigi reikia kapitalo ir atitinkamos srities vadybininkų. Tiesa, dailės istorijos pasaulyje žaidėjai dažniausiai iškeliavę į anapilį, todėl kalbame apie įvaizdžio kūrimą arba jau suformuoto įvaizdžio pritraukimą.
Tai, kad sovietmetis neleido laiku investuoti į Čiurlionio, kaip pasaulinio lygio menininko, vardo kūrimą, pakenkė ne tik jo meno reikšmei ir suvokimui, bet ir Lietuvos įvaizdžiui. Vietinėje terpėje, žinoma, vertintinos kai kurių mūsų dailėtyrininkų ir dailininkų pastangos išsaugoti ir apginti Čiurlionį nuo sovietinės valdžios puolimo 6-7-uoju XX a. dešimtmečiais, bet vis dėlto Čiurlionis buvo kiek subanalintas, palaidotas po lyrika ir provincialumu.
...
|