Ne ne, teologinių spekuliacijų nebus! Ne todėl, kad jos pasenusios ar nebemadingos, tiesiog diletantui postringauti šiomis pamatinėmis temomis būtų ne tik naivu, bet ir šventvagiška.
Vis dėlto sielos, kaip nematerialios savarankiškos substancijos, sąvoką pasiskolinsiu. Beje, straipsnyje teks turėti omenyje ir daugiau panašių sąvokų, kaip antai - „būties tikrovė“, „aukštesnė būtis“, „tikrosios vertybės“, „kūrybos slėpiniai“ etc, kurios yra gerokai nuvertėjusios. Nuvertėjusios ne vien todėl, kad dabar tokie „bedvasiai“ laikai, bet ir todėl, kad jas per keletą dešimtmečių devalvavo pačių dailininkų ir apie juos rašančiųjų besaikis vartojimas kur reikia ir kur nereikia.
Tai reiškia, kad labai dažnai už šių ir panašių sąvokų lengviausia pasislėpti vidutinybėms arba maskuoti banalybes. Bet kokiu atveju, minėtas sąvokas vartosiu todėl, kad, įtariu, jos šį tą reiškia pačiam Matui, ir, kas svarbiausia, jos daugiau ar mažiau galioja kalbant apie jo ofortus.
Ieškant perskyros tarp klišių ir vertybių teks sutarti, kad šiame tekste, tiksliau, Mato ofortuose, sielos ir panašios sąvokos vis dėlto yra labiau prasmingos, nei tuščios.
Mato vaizduojami įrankiai turi sielas - Matas pasakoja ne tiek buitines įrankių istorijas, rodo ne tiek buitines jų funkcijas, kiek jų atspaudais užsimena apie kitą, talpesnę ir sudėtingesnę žmonių tarpusavio santykių erdvę.
Šiuose „neatpažįstamuose“ įrankiuose atsispaudę Matui artimų žmonių gyvenimai (tėvuko plaktukas etc.), kartu šie įrankiai metaforiškai atsispaudę tų žmonių (ir Mato) gyvenimuose. Paprasčiau tariant, oforto kvadratą Matas paverčia psichine, jei norite, dvasine erdve.
Šias prielaidas patvirtina ir kiti - ne atspausti tiesiogiai, bet išraižyti - objektai ar siužetai. Vaizduojamas senelio moskvičius (pastarojo juk neuždėsi kaip replių ar plaktuko ant oforto plokštės) tarybinės Estijos numeriais ar žiguliai turbūt taip pat yra sugėrę nemažai šeimos istorijos.
Ryšys su įrankiais, vaizduojamais objektais svarbus tiesiogiai, nes Matas mažesnius įrankius, objektus ne paišo, bet atspaudžia tiesiogiai, naudodamas akvatintos techniką. Ten, kur milteliai nepatenka (nusėda ant įrankių), lieka šviesesnės vietos - įrankių ar jų „šešėlių negatyvai“.
Apie tokius erdvės, laiko, gyvenimiškos visumos atspaudus dar išraiškingiau byloja įrankių įspaudai koriuose, kuriuos galėtume palyginti kad ir su kiek kitas prasmes peršančiais, bet giminingais ankstyvaisiais Evaldo Janso kūriniais, pavyzdžiui, „apaugintą“ peilį, įkalintą koryje.
Panašias tiesioginio atspaudimo technikas mėgo dadaistai, siurrealistai ar vėlesni avangardistai, eksperimentuodami su fotografijos ar kino galimybėmis, tačiau Matui, manau, rūpi ne savitikslis formalizmas, o dvasinių santykių, kuriuose tam tikrus vaidmenis neišvengiamai suvaidina ir bedvasiai daiktai, plotmė. Taigi spėju, kad taip „mumifikuodamas“ tuos įrankius ar daiktus Matas tarsi ieško recepto išgauti nematerialiai substancijai tarsi Patricko Süskindo „Kvepalų“ literatūrinis herojus, bando išgauti tų įrankių ir su jais susijusios gyvenimiškos visumos esenciją.
Čia reikėtų tarti keletą žodžių nebe apie santykius su atspaustais įrankiais, bet apie Mato santykį su pačiu kūrybos procesu arba kūrybiniu veiksmu. Matui svarbūs iš pažiūros sunkiai suderinami technologinis procesas (juk grafikos technika, ko gero, dar išsaugojusi ryšį su senųjų meistrų amato samprata) ir tiesioginis, beveik performansui prilygstantis veiksmas. Galima sakyti, kad Matas siekia maksimalaus technologinio ir psichologinio santykių intensyvumo, kurį galime vadinti savotiška dvasine praktika ar net tam tikra prasme religiniu potyriu.
Regis, rašinio pradžioje buvo žadėta apseiti be religinių išvedžiojimų! Nereikėtų religinio potyrio suvokti vien pagal griežtus teatralizuotus kanonus, tokį potyrį galime suprasti kaip žmogaus moralinę akistatą ir bendravimą (jei tas bendravimas nuoširdus, dažniausiai yra vidinis ir nėra efektingai afišuojamas ar reklamuojamas) su tokia idėja, kurią žmogus suvokia ir pripažįsta esant tobulesnę, universalesnę, galingesnę. Panašu, kad Matas kūrybos procesą suvokia (ir išgyvena) panašiai.
Iš esmės nieko naujo ar stebuklingo - artimas seniesiems meistrams tikėjimas (ir pagarba) savo amatu ar religinių potyriu tapatinimas su kūrybos procesu modernizmo epochoje... Vis dėlto drįstu teigti, kad Mato ofortuose yra siela, kuri gimsta iš daugelio ingredientų dermės - ne tik pagarbos ar tikėjimo kūrybos vertybėmis, bet ir talento, intelekto, meistrystės, galų gale net tą tikėjimą šiek tiek neigiančios pragmatiškos logikos, ironijos žiupsnelio ar saiko jausmo, tiesiog žinojimo, ką ir kaip norima pasakyti. Juk ir pačios nuoširdžiausios ar sentimentaliausios intencijos kūryboje be daugelio sudėtinių dalių neišgelbės nuo lėkštumo ar patetikos.
Galų gale, neklimpstant į religinę ar metafizinę retoriką, sielą Mato ofortuose galima suprasti tiesiog kaip profesionaliai ir psichologiškai sėkmingą aukso vidurį tarp tos, anot Alfonso Andriuškevičiaus, „niekuo nesuteptos, pernelyg grynos, pernelyg l`art pour l`art“, ir susitepusios, susipainiojusios su kasdienybe grafikos.
Skaityti visus 
Rašyti
