Apie kelio ženklus su ironija
Kristina Norvilaitė. „Staigiame posūkyje į kairę persiauti batelius griežtai draudžiama“. 2010 m. Parodos pavadinimas liepia stebėti kelio ženklus, bet, kitaip nei uniformuoti pareigūnai, neišduoda, kas laukia neklusniųjų.
„Staigiame posūkyje į kairę persiauti batelius griežtai draudžiama“. Negi važiuodami niekada nedarėte dar keistesnių dalykų? „Laukiu tavęs kasdien nuo 8.30 iki 17 val.“ - itin jausmingas prisipažinimas, bet kad būtų mažiau sentimentalumo, parodomos tik aukštakulniais apautos moters kojos. Žargonu vadinama „plyta“ (ženklas „Įvažiuoti draudžiama“) žinomas net nevairuojantiems. Dailininkė pervadina jį į „Galima negalima“. Raudoname apskritime baltas...
|
Kokia gi ta situacija?
Algirdas ir Remigijus Gataveckai. „Spalio 3-ioji“. 2010 m. Prieš maždaug penketą metų Alfonsas Andriuškevičius, kalbėdamas apie Žygimanto Augustino tapybą, pritaikė jai citatinio realizmo sąvoką. (Žinoma, čia Augustinas toli gražu nėra vienišas). Ilgą laiką Lietuvos meno pasaulėlyje naujasis realizmas ir nebuvo iškilęs, nebent kur ne kur kyštelėdavo galvą. Tačiau dabar žiūriu į Gataveckų „Situaciją“ ir spėju, kad vėl turime naują realizmo atmainą - autobiografinį realizmą.
Galbūt ši sąvoka kam nors pasirodys pretenzinga, juk autobiografinę medžiagą noriai naudoja dauguma šiuolaikinių menininkų, o realizmo autobiografiškumas primena „sviestą sviestuotą“. Be to, gal kiek per anksti taikyti aprėminančias schemas antro kurso freskos-mozaikos magistrantams. Vis dėlto surizikuosiu.
Galerijoje „Meno niša“ eksponuojama „Situacija“ yra tarpusavyje susijusios diplominio darbo projekto dalys. Čia broliai reprodukuoja savo...
|
Perkusija teptuku
Raimondas Martinėnas. „Valpurgijų naktis“. 1998-2005 m. Muzikanto iš būgno išgaunami garsai, kupini slogios nevilties, sumišusios su baisiu įniršiu, nukreiptu prieš visą pasaulį. Kurčią ir šaltą. Paskendusį totalinėj beprasmybėj... (Romualdas Lankauskas, ,,Būgnininko niekas nesiklauso“)
Retkarčiais atsigręždamas atgal, praeitin, prisimenu vieną savo pirmųjų studijų metų herojų - vaikiną būgnininką, kuris praeivius „kankindavo“ grodamas būgnais Katedros aikštėje. Vakarais su visu mušamųjų komplektu jis įsitaisydavo pačiame centre ir grodavo iki devinto prakaito. Vieną kartą įsidrąsinau ir priėjęs paklausiau: „Kodėl tu čia groji?“. Muzikantas pakėlė nieko nematančias akis ir konvulsingu balsu pasakė: „Man reikia groti.“...
|
Pagal Matą
Matas Dūda. „Tėvuko plaktukas ir kiti“. 2009 m. Ne ne, teologinių spekuliacijų nebus! Ne todėl, kad jos pasenusios ar nebemadingos, tiesiog diletantui postringauti šiomis pamatinėmis temomis būtų ne tik naivu, bet ir šventvagiška.
Vis dėlto sielos, kaip nematerialios savarankiškos substancijos, sąvoką pasiskolinsiu. Beje, straipsnyje teks turėti omenyje ir daugiau panašių sąvokų, kaip antai - „būties tikrovė“, „aukštesnė būtis“, „tikrosios vertybės“, „kūrybos slėpiniai“ etc, kurios yra gerokai nuvertėjusios. Nuvertėjusios ne vien todėl, kad dabar tokie „bedvasiai“ laikai, bet ir todėl, kad jas per keletą dešimtmečių devalvavo pačių dailininkų ir apie juos...
|
|