Žuvų ir istorijos skrodimas
Galina Petrova. „Moterys, valančios žuvis“. 1969 m. Tapytoja Galina Petrova gimė 1927 metais. Panašiu laiku gimė ir Aloyzas Stasiulevičius (1931), Leopoldas Surgailis (1928), Jonas Švažas (1925), Sofija Veiverytė (1926), Silvestras Džiaukštas (1928), Vincentas Gečas (1931) ir daugelis kitų. Į mandagų „ir daugelis kitų“ paprastai patektų ir Petrova. Žinoma, tai priklauso nuo to, kas vardija.
Didžioji mūsų kultūros mašinerija, rinkdamasi pavardes ir nustatydama kitus, yra panašesnė į statistikos skaičiuotuvą. Kur funkcijos atspindėti ar neatspindėti nustatytos tokia seka: dažnai minimas, vadinasi, žinomas; žinomas, vadinasi, geras; geras, vadinasi, atspindėti. Nors „Youtube“ ir „Google“ dažnumo kriterijaus vertingumą seniausiai paneigė, dideles ir vangias mašinerijas ne taip jau lengva pakeisti. Tai užtrunka, jei apskritai įvyksta. Galų...
|
Keli maži niuansai ir didelis pliusas išlikimui
Kristina Inčiūraitė. „Nuo gero - prie puikaus“ (lankstiniai iš J.C. Collinso knygos „Nuo gero - prie puikaus. Kodėl vienos kompanijos padaro šuolį, o kitos - ne“, 2004 m.). 2009 m. Kristina Inčiūraitė tęsia po Nepriklausomybės atgavimo (daugiausia) Vilniuje debiutavusios kartos „sentimentalistų(-čių) atšakos“ (Eglės Rakauskaitės, Jurgos Barilaitės, Dariaus Žiūros, Gintaro Makarevičiaus etc.) meno tradiciją.
Beveik visi(-os) šios kartos atstovai(-ės) pasuko iš pažiūros radikalių formalių reformų keliu, lyginant su prieš tai vyravusia daile, tačiau „sentimentalistai(-ės)“ liko kiek stipriau sukibę(-usios) su mūsų modernizmui būdingu polinkiu į „metafizines aukštumas“ ir/arba sentimentalų formalizmą. Taip atsitiko dar ir todėl, kad „sentimentalistai(-ės)“, (dažniausiai) dirbdami(-os) su naujomis medžiagomis ir medijomis, iš dalies formą suvokė panašiai kaip ir...
|
Nauja dekoratyvinė skulptūra Šiauliuose
Septynios tonos. Dvidešimt penkių metrų ilgis. Beveik septynių metrų aukštis. Aukštai iškelta uodega ir pražiota burna. Snukis lyg ir šauktų „žaisk, žaisk su manimi!“, bet grubus metalinis kailis neleidžia pamiršti, kad ji - plėšrus žvėris.
Lapė tarsi kilusi iš skulptūros autoriaus Viliaus Purono dabartinių sapnų arba sovietmečiu dvelkiančios vaikystės. Nors tikriausiai ji yra logiškas siekis atkreipti dėmesį į save, miestą, istoriją. Ne veltui autorius vis pabrėžia, jog tai dovana Šiauliams (Lietuvai) tūkstantmečio proga, kuri turėtų atlaikyti keletą amžių, žinoma, taip išsaugoti atminčiai jo pavardę. Be to, dar reikėtų vaikams pasakoti legendą ar kažkokią istoriją apie lapės...
|
|