Hey, you’re the goto expert. Thnaks for hanging out here.

o džiaukštas ar buvo minimas pas mus? jei akių nedrasko tai ir neįdomūs

Paskutiniais sovietizmo metais gaudavau tokį rusišką žurnalą moterims, kuriame buvo labai teigiamai rašyta apie šią Lietuvoje gyvenančią dailininkę, atspausdintos kelios spalvotos jos kūrinių nuotraukos... stebėjausi, kad pas mus niekada ji neminima... ko gero dar turiu išsaugojusi tas iškarpas...

o grubios ir kampuotos formos isreiske sekima liaudies meno tradicijomis*meno partiskumas ir liaudiskumas*

pusiau automatine skalbimo masina vadinosi riga ir simbolizavo tarybines liaudies vis gerejanti gyvenima o nuogaliu paisymas tapymas vadinosi vakarinis piesimas .vykdavo pora sykiu per savaite dailininku sajungos patalpose ir budavo labai pageidautinas jei ketini gauti dailes fondo uzsakyma,,,

Pasididinau ekrane paveikslą - puiki koloristė, jaučianti ir formos darną.

tai prasom

o tai, leiskite paklausti kokia butu jusu galutine nuomone apie tai, kaip moderni lt tapyba turi buti klasifikuojama? nes, kazkodel radikaliai priesinat ideologinis kriterijus su autentiskais ir suprast nesuprantat ar Petrova jus itikina, ar ne.

Labai gera mintis atidžiau patyrinėti tą laikotarpį, permąstyti vienpusišką hierarchiją ir atrasti menininkus, likusius “paraštėse“ ne dėl menkesnių gabumų ar talentų. Tai išties nejudinti klodai...

Labai įdomi tapytoja ir savitas recenzentės požiūris į to laikmečio kūrinius. Suintrigavo.

Iš tiesų įdomi šita painiva Lietuvos sovietinės modernybės pasirinkimuose, kam priskrti autoriteto, kam sekėjų vaidmenį. Modernaus meno vertybių kontekste, privačios įsikniaubėlės turėtų būti laikomos autentiškesnėmis už pretenzijas atstovauti 'kažką didesnio' (ideologijas?) ... Net dabar, post-post-, jos lieka labiau intriguojančios, kaip matyti ir iš recenzijos.

O Monika, ar butu galima Jus nutapyti viesai, oriai ir didingai?!