Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Paminėtos šimtosios profesoriaus Jurgio Karnavičiaus gimimo metinės
Kronika
Daiva Šabasevičienė: Jauniausios teatro kartos balsas(1)
Apie nepastebėtą programos „Atvira erdvė“ spektaklį
Vytautė Markeliūnienė : „Žodžiai“ fortepijonui(4)
Gabrielius Alekna skambina Vytautą Bacevičių
Meno projektas
Performanso projektas „Sins Invalid“
Paroda „Postidėja“ Vytauto Didžiojo universiteto galerijoje „101“ Kaune
Živilė Pipinytė: Nelaimių didvyriai(4)
Kelios polemiškos pastabos apie lietuvišką „Kino pavasario“ programą
Živilė Pipinytė: Mergina stipri
Nauji filmai – „Bado žaidynės“
Krėsle prie televizoriaus
Balandžio 13--19
Balandžio 13–19 d.
Balandžio 13–22
Balandžio 13–22
Balandžio 13–22
Paroda „Dviejų Vokietijų architektūra 1949–1989“ Šiuolaikinio meno centre

Katerina Baravykaitė

Susidomėjimas architektūra Lietuvoje auga neįtikėtinai sparčiai. Prie to labai prisidėjo „Archfondo“ (Archfondas.lt) pokalbiai su įdomiais žmonėmis, ekskursijos, užsiėmimai ir kt. Laike besitęsianti diskusijų erdvė kuria domėjimosi procesą ir augina auditoriją, kuri architektūroje ima įžvelgti daug daugiau nei tiesiog statybas ar nekilnojamojo turto verslą, o ir vertybių išraiškas, didžiuosius ir mažuosius istorijos pasakojimus, pradeda kelti klausimus, kodėl vienoje erdvėje esi priverstas jaustis mažas ir nereikšmingas, kitoje – pasaulio centras ir taip toliau. Pradedant miesto planavimu, pastato funkcija ir forma, baigiant detalėmis ir besikeičiančiu sumanymo tikslo suvokimu, architektūros samprata plečiasi iki epochos kultūrinio mentaliteto atspindžio. Todėl visai nekeista, kad ir architektūrai skirtų parodų daugėja. Ir jos paprastai būna ne apžvalginės, o siekia analizės, mat toks gyvybingas poreikis peržiūrėti praeitį, pasitarti, susižinoti, apmąstyti kilo iš prieš tai gana ilgą laiką tvyrojusio vakuumo: architektūros archyvai panaikinti, reikšmingesnių statybų nėra, sovietinio laikotarpio ambicingieji projektai žlugusios sistemos pamesti, užnuodyti „blogos“ praeities šešėlio ir piktybiškai pūdomi, nes atsidūrė verslą dominančiose centro pozicijose (kino teatras „Lietuva“, Sporto rūmai, „Tauro“ restoranas ir kt.).

 

Paroda „Dviejų Vokietijų architektūra 1949–1989“ gali sulaukti jau šiek tiek geriau pasirengusio žiūrovo. Problemos, susijusios su nevienareikšmiu paveldu, kurias turėjo spręsti susijungusi Vokietija, lygiai taip pat aktualios ir mums. Drauge su Goethe’s institutu pristatoma Vokietijos užsienio ryšių instituto (ifa) ir Vokietijos architektūros archyvų federacijos surengta keliaujanti paroda yra preciziška, galima ramiai taikyti stereotipą – vokiška ir panaši į didelę knygą. Parodą lydi katalogas anglų kalba, kuris pristato ir analizuoja pagrindinius pristatomo laikotarpio dviejų Vokietijų architektūroje iškilusius diskursus. Ko gero, pirmiausiai verta būtų įsiskaityti ir tik tuomet apžiūrėti trimačius pastatų maketus, išdidintas nuotraukas, detalizuotus brėžinius, surikiuotus ir sugrupuotus dailiuose stenduose. Antraip tekstų gausa gali ir išgąsdinti.

 

Tačiau vietoje vizualistų ir kontekstualistų kruvinos kovos, siekiančios atrasti pusiausvyrą tarp teksto (įmanomo perskaityti vaikštinėjant po parodą) ir vaizdo (kuo didesnio poveikio), čia kaip niekada verta iškelti parodos žiūrovo klausimą, tiksliau – nustatyti pristatomų diskursų taikinį arba tikslinę auditoriją. Mat tvirtumo ir įtikimumo suteikiantis panašumas labiau į dokumentą, nei į „gražią“ parodą, spėju, skirtas kuo platesnei visuomenei, o labiausiai perskaitomas valdininkijai ir politikams, kurie neretai turi galių (o ir interesų) nulemti panašius diskursus. Kalbant apie tokius jautrius istorinius laikotarpius, preciziškumas ir rimtumas yra labai suprantamas. Neabejoju, kad architektūrą studijuojantys žmonės parodą su malonumu suvartos kaip gerą, detaliai parengtą istorijos paskaitą.

 

Nechronologiškai pristatomas pasakojimas apie inžinerijos proveržį, kintantį senamiesčio ir vėlesnio paveldo svarbos supratimą, muziejų, šventovių, kultūros centrų augimą bei nykimą ir kt. formuluotas stengiantis išvengti tendencingumo ir skatinti naujas diskusijas. Juolab kad pristatomi ne vien iškilę klausimai, bet ir jų sprendimo rezultatai, vieni kurių kelia apmaudą, kiti žavi. Ekspoziciją pirmiausia reikėtų vertinti kaip dalinimąsi informacija ir patirtimi. Tai tarsi mėginimas iš „paukščio skrydžio“ perspektyvos, kuri vis dažniau vadinama „Google Earth“ perspektyva, stebėti vertybių bei aplinkybių kaitą. Ir turbūt ne tiek svarbu nustatyti vėliausias nuostatas į naujai statomą architektūrą ar požiūrį į paveldą, kiek akivaizdžiai užfiksuoti, kad vyksta nuolatinė šių nuostatų, požiūrių kaita ir todėl būtina elgtis kuo atsargiau, saugotis skubotumo, kad būtų galima kuo labiau išvengti nepataisomų praradimų ateityje. Nes architektūra yra ilgiausiai išsilaikantis visuomenės (nors kartais atrodo, kad labiau valdininkų ir politikų grupės) veidrodinis atspindys. Tai suvokus pasidaro kiek juokinga, kad neseniai taip jaudinomės dėl skulptūrų mieste. Kaip parodė Nacionalinėje dailės galerijoje vykusi paroda „Paminklai, kurių nėra“, už jas net vėžliai ilgiau gyvena. Kita vertus, ir nemaža nebūtinai to nusipelniusi architektūros dalis šluojama nuo miesto paviršiaus tik pasikeitus politinei situacijai, nepriklausomai nuo to, kaip miestelėnams patiktų joje leisti laiką ar ką jiems reikštų konkretus pastatas, kaip nutiko su Respublikos rūmais Berlyne.

 

Vienas iš kuratorių Hartmutas Frankas pabrėžia, kad parodos kuratoriai yra du, o tai buvo absoliučiai būtina siekiant diskursyvumo, nes reikia turėti galvoje, jog Rytų ir Vakarų Vokietijai teko patirti Šaltojo karo būklę ir nemažai laiko stengtis demonstruoti savo skirtingumą. Vaizdinė medžiaga rodo, kad panašumų vis dėlto būta, ir nemažai. Todėl ekspozicijoje tyčia neakcentuota, iš kurios Vokietijos yra pastatas, o tik mažomis žemėlapio ikonėlėmis tai nurodyta. Tokiu būdu žiūrovas gali pasitikrinti savo įsitikinimus, sugriauti kelis stereotipus ir naujai pamatyti bendrą vaizdą.

 

Kuriant ekspozicijos struktūrą paaiškėjo, kad Rytų Vokietijos architektūros archyvo nėra. Atliktas darbas tapo jo kūrimo dalimi. Čia labai aiški paralelė su Lietuvos situacija: nėra archyvo, ir paveldas griaunamas ne buldozeriais, o vilkinant sprendimus. Anot kuratoriaus, archyvai ne tik naudingi istoriškai, bet ir formuoja požiūrį į paveldą. Jo nors ir negalime pasirinkti, tačiau reikia su juo rasti savo santykį.

 

Kuriant daugialypį pasakojimą atliktas didžiulis tyrimas, kuriame dalyvavo Hamburgo Aukštosios meno mokyklos Architektūros katedros studentai, tyrimo asistentė Katrina Peter, kuratoriai Simone Hain ir Harmutas Frankas. Logiška, kad ši ir panašios parodos randa vietą tuo pačiu laiku sup...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru