Muzikinės puotos atskambiai
Jurgis Karnavičius. Nuotrauka iš LMTA archyvo Profesorius Jurgis Karnavičius (1912–2001) buvo autoritetų autoritetas daugeliui muziką studijavusiųjų, žinoma, ir man.
Žinojau apie jo nuoseklią pianistinę karjerą pradedant mokslais Kauno konservatorijoje, stažuote Berlyne ir Paryžiuje, apie sėkmingus solinius koncertus, dalyvavimą pasaulinio garso pianistų konkursų žiuri ir daugelį kitų su profesine veikla susijusių dalykų. Imponavo ir tai, kad jis – lietuvių nacionalinės operos „Gražina“ (ir kitų svarių kūrinių) autoriaus sūnus. Žmogiškąsias Rektoriaus savybes pirmą kartą patyriau 1958 m., kai ankstyvą...
|
Nebylus „Kristus“ ir vargonai
Manau, šiandien puiki proga prisiminti kino pradžią, kai visi filmai buvo nebylūs ir juos garsindavo muzikantai, gramofonai, taperiai, aktoriai.
Žodžiu, viskas lyg ir dabar taip pat, tik nusiperki filmuko DVD ir iš jo matai vaizdelį, girdi garselį ir dar visko daug, o 1916-ųjų filme „Kristus“ buvo tik vaizdas. Tas filmas buvo gana ilgas, sakoma, filmavo jį beveik 2,5 kilometrų juostoje. Taip, jis tikrai galėjo būti iki trijų valandų. Aišku, šiais laikais pusės filmo galėjo ir nebeišlikti, galėjo nebebūti reikalo jį rodyti visą, na koks gi skirtumas, koks jis tada buvo? Gabalėlius sudėliojo 2000-aisiais ir...
|
„Žodžiai“ fortepijonui
Ko gero, dažnam, klausančiam užsienio klasikinės muzikos radijo stočių, tenka patirti malonių atradimo džiaugsmų, kai nežinomo (ar menkai težinomo) kompozitoriaus pavardė ir ją lydintis opusas atveria kažkokį naują estetinį potyrį, o šis jau savaip koreguoja ligi tol sukauptą atminties „fondą“, skatina tolimesnėms paieškoms. Bandau įsivaizduoti, kad panašus išgyvenimas galėtų užklupti ir tą užsienio klausytoją, kuris visai atsitiktinai išgirstų kurį nors kompozitoriaus Vytauto Bacevičiaus (1905–1970) fortepijoninį ar simfoninį opusą. Jo, manding, ir vieno pakaktų jautresnio klausytojo estetinei vaizduotei sužadinti.
Rimta, nestandartinė (nors paralelių su amžininkais nestokojanti), savų muzikinių idealų ir ištarmės suformuota muzika, netuščiažodžiaujanti, mįslinga ir nesislepianti po įsiteikiančiu fasadu. Apie Bacevičiaus muzikos fenomeną naujosios šio kompozitoriaus kompaktinės plokštelės pristatyme (kovo 28 d. Taikomosios dailės muziejuje) svarstė ir muzikologas Edmundas Gedgaudas, primindamas tas aplinkybes, kuriose skleidėsi ir buvo ugdoma toji savita ištarmė. Kas laimėjo...
|
|