Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Jeigu žmogus mylėtų - būtų nemirtingas


Galimybė pasimelsti ir netikintiems


Audronė Žiūraitytė

Share |
Vakarinis giedojimas Bernardinų kapinėse
G. Bartuškos (ELTA) nuotr.
Ši per Vėlines medijos kanalais sklindanti kunigo cituota mistikų frazė savaip įsikūnijo Onutės Narbutaitės naujame opuse, kurį sudarė du ritualai - lapkričio 1 d. Bernardinų kapinėse atlikta vakarinė dalis - "Cantio vespertina" ("Vakarinis giedojimas", arba "Requiem aeternam") mišriems chorams ir piccolo fleitoms ir lapkričio 2 d. - Vėlinių giedojimas "Lapides, flores, nomina et sidera" ("Akmenys, gėlės, vardai ir žvaigždynai") mišriam chorui, piccolo fleitai, trimitui, trombonui ir būgnui.

Misteriškai užburiantis vakarinis giedojimas "Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie" kažkam gal skambėjo kaip lopšinė mirusiesiems, ar pagal tekstą - kaip prašymas mirusiems suteikti amžiną atilsį. Man atrodė, kad "kūrinys" buvo ne atliekamas ir net ne sukurtas - tiesiog prabilo, prisikėlė senųjų kapinių dvasios... Jos pasikeisdamos trumpomis šalto tembro piccolo fleitų replikomis, šiltesnių atspalvių moteriškų ir vyriškų balsų motyvais šnekučiavosi, tai vientisai choru pasiūbuodavo ar švelnių atspalvių spektrinės harmonijos spinduliais visus apgaubdavo, sušildydavo. Tarsi įkastas negalėjai pajudėti, bijojai iš mirties sklindantį globojančios meilės pojūtį prarasti, dvasias išbaidyti. Toks potyris pirmasis, iš dalies nulemtas statiškos koncertinio klausymo patirties. O pajudėti gal ir vertėjo - kapinių aplinkoje tai būtų natūraliau, o "kūrinio" atsivėrimo, suvokimo rakursai būtų pilnesni.

 

Minimalizmo estetiką įprasminanti rečitatyvinė technika, kai besisukantys keli garsai, trijų piccolo fleitų (Valentinas ir Giedrius Gelgotai, Darius Gedvilas) ir trijų chorų ("Jauna muzika", "Aidija" ir M.K. Čiurlionio menų gimnazijos, vadovaujami V. Augustino ir R. Gražinio) skleidžiami, - tai užplaukiantys, susiliejantys, tai išsiskiriantys, pasislenkantys, vėluojantys, iš skirtingų kapinių vietų sklindantys - sudarė stereofoninį efektą, panardino į būseną, kuri teikė vilties, kad išmoksime mylėti ir būsime nemirtingi.


Kiekvienas antrojo ritualo "Lapides, flores, nomina et sidera" partitūros puslapis pripildytas meilės žmogui, jo trapiai būčiai, visatai. Nes tik meilė, išskirtinis talentas mylėti ir kurti gali įkvėpti tokio grožio muziką kaip O. Narbutaitės Vėlinių giedojimas! Jis skambėjo septyniose Vilniaus šventovėse - Arkikatedroje bazilikoje (giedojo choras "Vilnius"), Šv. Jonų (Vilniaus universiteto mišrus choras), Šv. Kazimiero (choras "Brevis"), Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų (choras "Langas"), Šv. Ignoto ("Aidija" ir M.K. Čiurlionio menų gimnazijos choras), Šv. Teresės (LMTA mišrus choras), Šv. Kotrynos bažnyčioje (choras "Jauna muzika"). Pasirinkau pastarąją, nes čia išgyvenau O. Narbutaitės "Centones meae urbi" premjerą. Dabar graži ir teisinga "Akmenų, gėlių, vardų ir žvaigždynų" muzika skambėjo it jaudinantis stebuklas, kuriame susiliejo etinės ir estetinės vertybės. Gal iš tiesų genialu yra tai, kas paprasta, nors ne visada su tuo sutinkama. "Jauna muzika", vadovaujama Vaclovo Augustino, dainavo puikiai, instrumentiniame ansamblyje subtiliai dalyvavo: Valentinas Gelgotas (fleita), Domas Memėnas (trimitas), Rimantas Valančius (trombonas), Zenonas Bagavičius (mušamieji).

O. Narbutaitės veikalas - 2008 m. festivalio "Gaida" užsakymas, kurį vykdydama kompozitorė susidūrė su ypač daug jai keliamų sąlygų. ISCM Pasaulio muzikos dienų Vilniuje kviestinio kuratoriaus Lieveno Bertelso pasiūlymas kūrinį atlikti Vilniaus kiemuose - nuo Šv. Jonų, universiteto iki Aušros vartų - dėl netinkamo Lietuvos rudeniško klimato buvo choristų atmestas. Tačiau veikalo, išeinančio iš tradicinės koncertų salės erdvės ir, kompozitorės žodžiais tariant, iš "šiuolaikinės muzikos kalbos geto", idėja išliko. Taigi muzika buvo kuriama kiekvienam, premjeros metu užklysiančiam į "kiemus" - kapines ar bažnyčias. O. Narbutaitė nesibaimino "laisvės grandinėse". Apsiribojusi keturbalsiu choru, skirtu miesto, bažnyčios bendruomenei, prislopinusi autorinį egocentriškumą (postmodernistinis niuansas), drauge ji siekė, kaip visada, būti ištikima sau (modernistinis niuansas). Atmintyje iškyla ne visai tiesioginės, bet vis dėlto paralelės su kitu kompozitorės kūriniu - gedulinguoju "Opus lugubre", dar 1991 m. daugelį taip pat sukrėtusiu kaip reta autentišku skaudžių visuomenės išgyvenimų (1991 m. sausio 13 d. įvykių, kai baigiant darbą "įsispaudė" Henriko Nagio eilutė "Tiems, kurie buvo. Šerkšno plaukais užklojo akis ir veidus Žiema") įkūnijimu muzikos kūrinyje, intymios ir visuotinos raiškos pusiausvyra. Tuomet, anot G. Gapšio, "kompozitorė liko tokia pat autentiška, jos "mes" toks pat natūralus, koks kad buvo "aš", ji neįpuolė į kokią dirbtinę konjunktūrą ar pigų vaizdingumą, programiškumą". 1991 m. sausio įvykiai visiems buvo šventi ir pilietiški, kaip ir Vėlinės Lietuvoje - savita rezistencijos forma, kai okupacijos metais prisimindavome kritusius už laisvę, nepriklausomybę. Dėl būtinumo ypač subtiliai prie "šventų" dalykų prisiliesti šie kūriniai man panašūs. Naujausias autorei buvo dar sunkesnis, nes a priori "Lapides, flores, nomina et sidera" buvo skirtas visiems.

Festivalio rengėjai tikslą pasiekė, nes savo išskirtinumu O. Narbutaitės "liturginės apeigos" iš tikrųjų įvairiomis prasmėmis atsidūrė tarpinėje zonoje. ISCM Pasaulio muzikos dienų Vilniuje tema In Between iš vienos pusės deklaravo apibrėžtų vertybių nebuvimą (O. Narbutaitės kūryboje jos visada apibrėžtos), drauge toleravo kūrybinių stilių įvairovę ir, L. Bertelso žodžiais, išjudėjimą iš postmodernizmo "tinka bet kas" miglotos žemės, vis geriau suvokiant savo ribas ir stiprybes. "Lapides, flores, nomina et sidera" pasirinkusi liturginio giedojimo modelius (tik "Libera me" ir "Salve Regina" yra autentiškos), O. Narbutaitė juos interpretuoja itin kūrybiškai, visų pirma apipindama originaliais akmenų (I dalis Corona lapidea girdi me akmenų ir kitų geologinių objektų sąrašą lotynų kalba), gėlių (II dalis Corona florea, gėlių sąrašas) ir žvaigždžių (IV dalis Corona stallarum, žvaigždynų ir kitų astronominių objektų sąrašas) vainikais, savitą centrą sukurdama Visų Šventųjų litanija (III dalis Litanie omnium Sanctorum).

Pirmoji dalis yra santūriausia - griežčiau ankstyvųjų daugiabalsumo formų reglamentuota, žemų choro registrų, stovinčios kvintos drausminama. Tik vardijant brangakmenius choras ir instrumentai sutviska įvairesnėmis spalvomis. Antroji dalis kontrastinga - gėlių vainikus gyvomis melizmomis lyg besivejančiais augalų vijokliais pina šviesūs moterų balsai, sopranai priešinami ant bosų pagrindo dainuojantiems altams ir tenorams. Vasariškas muzikos grožis pasiekia širdį, tik truputį gaila, kad nuostabūs gėlių pavadinimai autorės išversti lieka ant popieriaus lapo - šilinis šalavijas, rytinis hiacintas, baltažiedė plukė, paprastoji pakalnutė! Trečioje dalyje tarsi grįžta pirmosios santūrumas, drauge nepaprastai subtiliai išlaikytos proporcijos tarp monodiškai rečituojamo kreipimosi į šventuosius ir bendruomeninio prašymo "Melsk už mus", harmonizuoto ypač išradinga, spalvinga, kaskart niuansuota harmonija. Jos poslinkiai dalies pabaigoje efektingai nukreipti žemyn, kai prašoma "Nuo visokio blogio gelbėk mus, Viešpatie!" Moterų balsų disonansinį aštrumą ("Dievo avinėli") išsprendžia vyrų balsai ("Pasigailėk mūsų"). Tokių liturginėms apeigoms būdingų priešinimų choras ir choras (antifona), kunigas ir choras (responsoriumas), transformuotų į monodinį ir daugiabalsį, moterų ir vyrų bei kitą kontrastingai gretinamą giedojimą O. Narbutaitės kūrinyje yra daug, jų išdėstymas kruopščiai apgalvotas. "Racionalumas kūryboje būtinas, o ypač modeliuojant senąją muziką", - prieš premjerą kalbėjo kompozitorė. Teiginys "kuo labiau sutvarkyta emocija, tuo ji paveikesnė" pasitvirtino.

"Lapides, flores, nomina et sidera" žavi ne tik stiliaus paprastumu, bet ir vientisumu. Kompozitorės raiškoje "neperspausta" nei senosios, nei šiuolaikinės muzikos pusė, surastas "aukso vidurys". Ypač ketvirtoje dalyje, atkurdama kosminės erdvės judesius O. Narbutaitė turėjo galimybę "šiuolaikiškai" pasireikšti, bet atsispyrė pagundai. Ketvirtos dalies koloritas tikrai kitoks, tuo labiau pagavus, bet kūrinio visumą atitinkantis. Choro ūkavimas ir piccolo fleitos spingsėjimas pakelia mus į mistinę žvaigždynų ir kitų astronominių objektų sferą, nedidelis instrumentinis ansamblis čia pasiekia ryškiausią skambėjimą, drauge kaip ir kiekvienoje dalyje ritualas kartodamasis tęsiasi. Psalmių intarpas I ir IV dalyse ("Žmogus panašus į vėjelio dvelkimą... Tačiau Viešpats bus mano tvirtovė...") atliekamas lotyniškai, lietuviškai ir hebrajiškai, autentiškas responsoriumas "Libera me" ("Gelbėk mane, Viešpatie"), užsibaigiantis prašymu "Requiem aeternam" ("Amžiną atilsį"), kartojami I ir II dalyse. III dalyje prieš vėl skambantį responsoriumą "Libera me" girdime rečituojamą "Pater noster" ("Tėve mūsų"), o IV dalyje trimis kalbomis grįžta tik psalmių intarpas. Lietuviškai čia dar išgirstame ir himno "Jau saulė leidžiasi ugninė" teksto fragmentą.

"Akmenys, gėlės, vardai ir žvaigždynai" užbaigiami skaidria, choraline autentiška antifona "Salve Regina" ("Sveika, Karaliene") - tarsi "Aušros vartų" Motinos pagarbinimu. Tuo tarpu pirmos dalies "akmenų motyvas", žinomas iš oratorijos "Centones meae urbi", kurioje akmenų griūtis parengia žemiausiojo oratorijos sluoksnio atsivėrimą - pranašo Jeremijaus raudą, - yra aliuzija į žydiškąjį Vilnių, primenanti tradiciją ant žydų antkapių dėti akmenis.

Rašydama "paprastai", O. Narbutaitė panaudojo turtingą gyvenimišką ir kompozitorės patirtį, parodė subtilų skonį, saikingai ir išradingai į kuriamų ritualų muzikinį vyksmą įtraukdama įvairius muzikos parametrus - monodinį ir turtingai skambantį keturbalsį choro giedojimą, jį paryškinantį ir savarankiškai labai tikslingai pasireiškusį instrumentarijų, gražius harmoninius sąskambius, motyvus ir melodijas, įvairią ritmiką ir net sonorinius efektus. Choras gieda tradiciškai stovėdamas. Tačiau apeiginį, liturginės Vėlinių procesijos įvaizdį kuria instrumentiniai intarpai, tarsi eiseną palydintys būgno dūžiai, griežtai struktūriškai reglamentuoti, atskiriantys veikalo dalis, psalmių intarpus, responsoriumą "Libera me". Semantiškai ryškus trimitas, pagilinantis vieną ar kitą teksto eilutę, keliantis asociacijas su juo atliekama O. Narbutaitės "Melodija Alyvų sode", kurios metaestetinę prasmę suvokiau kaip meilės ir mirties vienybę. "Akmenys, gėlės, vardai ir žvaigždynai" taip pat skleidė Meilę, kuri stipri kaip mirtis, gal net stipresnė...

Manau, kad sacrum, nors suvokiamas labai individualiai, "Lapides, flores, nomina et sidera" jaučiamas nuo pirmojo iki paskutiniojo takto, savaip sustiprintas "kilimo į dangų" - akmenys, gėlės, žvaigždynai, - atspindi ir bendrą XXI a. O. Narbutaitės kūrybos tendenciją. Minėtame kameriniame opuse "Melodija Alyvų sode" (2000) ir Simfonijoje Nr. 2 (2001, jos antroje dalyje Melody) autorė laisvai interpretuoja Biblijos teksto semantiką ir struktūrą (Kristaus maldą Alyvų sode prieš jį suimant), kūrinyje "Tres Dei Matris Symphoniae" ("Trys Dievo motinos simfonijos", 2004) dėl vidinių ir išorinių veiksnių sintezės sacrum tarsi koncentruojasi. Jis reiškiasi jau ankstyvuose kompozitorės kūriniuose vargonams, religinių aliuzijų turinčiuose ir neturinčiuose O. Narbutaitės opusuose ("Interludium", "Kai ateina paskutinė taikos diena", "Liberatio", "Gesang"). Net Sonetas Meilei (1999) kritikų vadintas ir giesme, ir malda (čia girdimos grigališkos melizmos). Prisiminkime ir Vėlinių nuotaikomis persmelktą "Centones meae urbi" pirmąją dalį "Ruduo" (Pasivaikščiojimai po Bernardinų ir Rasų kapines), prieraišumą "mirties poetui" R.M. Rilkei "Epitafijoje", sukurtoje pagal tekstą, iškaltą ant poeto kapo ("Rože, o koks prieštaravimas, džiaugsmas būti niekieno miegu po šitiek vokų"), "Gesang" - pagal poeto "Sakmę apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį". "Krantas upė simfonija" (2007), kaip ir daugelis O. Narbutaitės kūrinių, susijęs su tragiškais, esminiais gyvenimo ir mirties vaizdiniais, ir šį kartą buvo "dedikuotas sunkiai sergančiai, bet nuostabiai stipriai Mamai", kuri, deja, kūrinio nebeišgirdo...

Simfoninė, chorinė, kamerinė O. Narbutaitės muzika paliečia esminius žmogaus būties klausimus, sujungdama nematerialią (sunkiai žodžiais aprašomą) dimensiją, metaestetines vertybes, tarp kurių didžiausia - sacrum, ir profesinį meistriškumą. Įvykdžiusi festivalio užsakymą, atsižvelgusi į jo sąlygas O. Narbutaitė išliko originali ir natūrali - visų pirma savo miestui (ir Lietuvai) sukūrė naują Vėlinių tradicijų akcentą, suteikė galimybę šią dieną net ir netikintiems pasimelsti.

„7 meno dienos“ Nr.40 (822), 2008-11-07

Versija spausdinimui

Komentarai

lrjHEkdhJA, 2011-06-24 18:12

What a joy to find someone else who tihkns this way.

tJhsorbBoXIY, 2011-06-23 22:20

Shoot, who would have tuhhogt that it was that easy?

rUynsPEcoRCUQ, 2011-06-23 16:52

Glad I've finally found smoethnig I agree with!

ivs, 2008-11-14 14:19

nemanau, kad priprasim, manau, kad tiesiog neskaitysim, nes yra ka sakityt ir patogesniuose puslapiuose. kuri laika dar paburbesim, bet jei 7md negris i savo busvusi patogu formata, tai uzmirsim ir tiek.

maketo autoriams, 2008-11-13 11:51

Turit suprast, kad jūsų pagrindinė užduotis - padaryt tokį maketą, kai bet kada matai VISĄ laikraštį: taip buvo anksčiau. O dabar tiesiog gražus, bet nepatogus ir nefunkcionalus maketas, kaip ir komentarai: jie nebe straipsniui, o visam portalui. Sorry, bet tao labai NEPROFESIONALU.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti