Kurį laiką "apsigyvenus" koncertų salėse ir jau labai patogiai įsitaisius klausytojo kėdėje, pamažu atsiveria vyraujančios kūrybinės tendencijos ar, tiksliau, bendras tų tendencijų rezultatas. Iš tiesų nesam tokie jau "kitoki" - daugelyje festivalio metu skambančių kūrinių akivaizdi supanašėjimo ar globalizacijos tendencija. Ilgi, besitęsiantys sąskambiai, būtinai pagyvinti kokiais nors ryškų tembrą reprezentuojančiais mušamaisiais (tokiais kaip marimba, ksilofonas, įvairūs gongai ir varpai), regis, tapo neišvengiama būtinybe. Susidaro įspūdis, lyg nemaža dalis pasaulio kompozitorių vieninteliu kūrybos etalonu būtų pasirinkę įspūdingų trukmių italų kompozitoriaus Giacinto Scelsi (1905-1988) muziką. Išties paradoksas: dabar, esant tokiai muzikinių stilių ir technikų įvairovei, egzistuojant įvairiems garso organizavimo principams ir kūrybiniams modeliams, vis dėlto bendras pasaulio muzikos skambesys sukuria gana vienodos muzikos įspūdį. Tokį įspūdį nešiojuosi jau nuo pirmųjų festivalio koncertų Kongresų rūmuose, Nacionalinėje filharmonijoje - daugiataučio "Ensemble modern" (spalio 26 d., dirigentas Peteris Eötvösas) bei Lietuvos kamerinio orkestro (spalio 27 d., dirigentas Robertas Šervenikas) pasirodymų.

"Ensemble modern" atlikti Michelio van der Aa (Olandija) "Mask" (2006), Peterio McNamaros (Australija) "Landscape of Diffracted Colours" (2005) bei Chong Kee Yongo (Malaizija) "Splattered Landscape II - Cloud's Echoing" (2007) yra vieni iš tokių panašių opusų su silpnokai išreikštu individualumo prieskoniu. M. van der Aa kompozicijoje tai buvo vaizdas. Tiesą sakant, įdomiau buvo stebėti atlikėjų veiksmus scenoje - bandymus sutramdyti seno metronomo tiksėjimą, plėšomos juostos sukeltą šiokį tokį atlikėjų veiksmų išbalansavimą - muzikinę netvarką scenoje, negu pasinerti į muzikos kuriamo judėjimo refleksijas. Į atmintį įstrigo ne garsai, bet vaizdas. O įsiminę skambesiai, beje, buvę kaip tik iš tų kūrinio padalų, kuriose ta nedidelė sumaištis ir buvo įsisukusi. P. McNamaros kūrinys irgi neapsiėjo be XXI amžiuje, regis, "bendromis judėjimo formomis" tampančių nusidriekiančių akordų ir skambesių. Šioje muzikoje taip pat tyliai skleidėsi ir santūrus rytietiškas žiedas, suteikęs kūriniui tos Rytų ramybės dvelksmą. Į Ch.K. Yongo opusą buvo integruota daugiausia sąlygiškai "nenatūralių" sąskambių - skambinimas ne fortepijono klavišais, bet beveik visada tik jo stygomis, o jei jau klavišais, tai tik prieš tai užspaudus stygas; ore sklandė ir gausybė tembrinių glissando. Kūrinys išsiskyrė ir ypatinga garsinių struktūrų atskirybe - galėjai įsiklausyti į beveik kiekvieno scenoje skambėjusio instrumento kuriamą individualią melodinę ar ritminę liniją.

Pirmoji iš dviejų čia skambėjusių Peterio Eötvöso (Vengrija) kompozicijų - "Octet Plus" (2008). Kaip akivaizdu iš pavadinimo, tai oktetas (fleita, klarnetas, du fagotai, du trimitai ir du trombonai) su papildomu ingredientu - balsu (Barbara Hanigan). Šis kūrinys buvo gaivus kitokios pasaulio muzikos instrumentuotės pliūpsnis, šį kartą pagyvintas ne mušamaisiais, bet raiškia vokaline linija. Šiame visuotinio supanašėjimo vandenyne B. Hanigan kompoziciją pavertė kitokio skambėjimo salele. Jos fenomenalus balsas, jau visai nutolęs nuo akademinio dainavimo tradicijos, reprezentuoja naują estetiką, kitokį dainavimo supratimą. Tą vakarą B. Hanigan ne dainavo, bet pusbalsiu šnabždėjo tekstą, o ypač tikslaus jos intonavimo ir puikios žodžių artikuliacijos buvo neįmanoma neišgirsti. Ji dainavo ir antrame šį vakarą, bene įspūdingiausiame P. Eötvöso kūrinyje "Snatches of a Conversation" (2001), tik šį kartą B. Hanigan kompaniją palaikė Bulgarijos atlikėjas Sava Stoianovas, "Ensemble modern" trimitininkas. Bet, regis, jis niekam svarbus nepasirodė, ir apie jo išskirtinai svarbų indėlį į kompozicijos atlikimo procesą pranešėja net neužsiminė.

Akį patraukė neįprastas S. Stoianovo instrumentas - Dieterio Gärtnerio kompanijos (Vokietija) sukonstruotas trimitas su dvigubomis žiotimis. Pats P. Eötvösas savo kūrinį apibūdina kaip draugišką pokalbį kavinėje, kurios padavėjas - minėtasis dvigubas trimitas. Tai išties geras instrumento patobulinimo pavyzdys (yra sukurta ir dvigubų žiočių eufonija), ir ši kompozicija tą neblogai įrodė. P. Eötvöso kūrinyje žavėjo bene dažniausiai naudojama persimainančio tembro idėja, trimitininkui grojant tai vienomis, tai kitomis instrumento žiotimis. Atlikėjas kaskart vis "perspalvino" melodiją, nuolat keisdamas ir įvairiai tarpusavyje derindamas skirtingų rūšių surdinas. Tai išties yra viena įsimintiniausių festivalyje girdėtų instrumentų panaudojimo galimybių.

Kitos dienos (spalio 27 d.) vakaras beveik visas buvo skirtas kūriniams solo su orkestru. Išimtis - vienintelis Urošo Rojko (Slovėnija) kūrinys "Pavasaris" ("Izvir", 2007). Jame vėlgi pilna besitęsiančių skambesių, kur akivaizdūs atskirti ir individualizuoti styginių ir pučiamųjų sluoksniai, kartais pasigirstantys keli mušamųjų smūgiai. Iš esmės svarbiausia čia tampa dinamikos išraiška įvairiuose lygiuose - tiek faktūros, pereinant nuo švelnių, beveik tobulų konsonansinių skambesių iki visiško chaoso, tiek kiekvienos svarbesnės kūrinio ląstelės evoliucija nuo piano iki forte ir atgal.

Ką šiuo metu reiškia tasai kelių šimtmečių nukamuotas apibūdinimas "solo su orkestru", ir apskritai ar ką nors reiškia? Jeigu įsiklausysime į praėjusių amžių muziką, akivaizdžiai išgirsime solistą lyderį. Tačiau dabar toks požiūris tėra tik vienas iš galimų kompozicinės strategijos variantų. Dabar solistas (concertator) jau nebūtinai lyderis: instrumentas arba balsas pasitelkiami jau ne tik kaip "vienas prieš visus", bet ir kaip "vienas su visais".

Solinis instrumentas gali būti suprantamas koloristiškai - kaip dar vienas garsinis šaltinis, suteikiantis kompozicijai tam tikrą spalvą ar vos juntamą atspalvį. Todėl vienprasmiškai teigti ką nors drąsaus ir neabejotino apie solisto partijos funkciją bei jos įgyvendinimo viename ar kitame kūrinyje kokybę yra gana sudėtinga.

Andreâ Vigani (Italija) kūrinys "Sulla realtą" (2007) violončelei (Mindaugas Bačkus) ir orkestrui komponuotas nesilaikant tradicinio požiūrio į solisto-lyderio poziciją. Violončelės pasirinkimą galbūt lėmė, kaip sako pats kompozitorius, keli apsilankymai Venecijoje. Italijoje, kaip žinia, savo žymiuosius ir iki šiol nepranokstamus styginius gamino garsieji Amati, Guarneri ir Stradivari. Venecija - nuostabus vandenyje skendintis miestas, ir A. Vigani kompozicijoje violončelė ne kartą grimzdo į orkestro gelmę, kartais iš jos sklindantis šiltas instrumento tembras buvo vos pagaunamas.

Dianos Rotaru (Rumunija) kompozicijoje "Shakti" saksofonui (Janas Maksimovičius) ir orkestrui (2004) - priešingai, solinio instrumento skambesys tarsi vėliava regimai pleveno virš viso orkestro. Jo tembras visada skambėjo aiškiai ir įtikinamai, o muzikinio audinio grindimas variacijos technika suteikė jam paprastesnį, apčiuopiamesnį pavidalą. Vieno iš festivalio "veidų" Jonathano Harvey'aus (Didžioji Britanija) kompozicijoje "Songs of Li Po" (2002) mecosopranui (Nora Petročenko) ir orkestrui atsigręžiama į Rytų kultūrą. Pentatonika grįsta kūrinio garsinė medžiaga, pasigirstantis skaidrus klavesino tembras, nuolat teigiama tylos, santūraus muzikavimo idėja - visa tai atliepia rytietiškas santarvės su savimi ir aplinka idėjas. Atrodytų, kad Rytų meditacija persiėmė ir Noros Petročenko balsas - apsiribota labai minimalia dinamika, balsas visuomet skambėjo tolygiai, ramiai, be menkiausios įtampos ar didesnių emocinių proveržių. Tai kūrinys, kuriam labai tinka monotonija - tyloje pradėjęs savo ramią kelionę, atgal į tylą sugrįžta ir joje pamažu išsisklaido.

Ir galiausiai nekantriai laukta Algirdo Martinaičio kompozicijos "Arba - arba, arba - arba" (2008) premjera. Aišku tik, kad tai buvo daugiausia publikos juoko ir aplodismentų tą vakarą sulaukęs kūrinys. Taip, jis tikrai buvo kitoks, tik vargu ar gerąja prasme. Be jokios abejonės, visi prisimins vištų skrydį į gongą, bet muziką - kažin. Tai buvo pats paprasčiausias vakaro garsinis patiekalas, susidedantis vos iš dviejų ingredientų - jau minėtų nenupeštų vištų ir faktūros.

Deja, įžvelgti kažko daugiau, bent jau man, nepavyko. Nepastebėjau nei ryškaus tematizmo, nei kokios nors esminės idėjos (išskyrus humorą, kuris visko pateisinti tikrai negali). Tačiau net ir labai prisvilęs patiekalas gali turėti gerų savybių. Viena iš jų - puikus atlikimas. Kūrinys parašytas tarsi mažytis tri gubas koncertas smuikui, violončelei, fortepijonui solo (trio "Kaskados") ir orkestrui. "Kaskadų" trio garso juostos plačiai pasklido po erdvę ir, žvelgiant iš tembro pozicijos, atsiskleidė tikrai ryškiai, o kiek tas buvo įmanoma, netgi koncertiškai. Bet tai tėra labai menka paguoda - šį kartą A. Martinaitis publikai pasiūlė paragauti, švelniai tariant, gerokai pasvilusios kiaušinienės. Galbūt bandau pateikti A. Martinaičio kūrinį ne ant to padėklo, bet, mano nuomone, ir humoristinis kūrinys turėtų versti šypsotis ne dėl keisto orkestre pasigirdusio kudakavimo ir dviejų vištelių paskraidymo.

Štai ir visas meniu. O de gustibus, kaip byloja sena lotynų patarlė, non est disputandum (dėl skonio nesiginčijama).

„7 meno dienos“ Nr.40 (822), 2008-11-07