Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Gyventi bus linksmiau


Krėsle prie televizoriaus


Jonas Ūbis

Share |
„Kobra“
Prieš rinkimus Lietuvoje gyventi darosi vis linksmiau.

Šią savaitę per žinias buvo smagu matyti Neringą Venckienę apsupusį būrelį. Jis priminė vienos rusų klasiko Ivano Krylovo pasakėčios personažus. Socialistinę ekonomiką uoliai kadaise dėstęs profesorius ir nuožmus kunigas, signataras, lietuvių mitologijos tyrinėtojas ir seksualinio pobūdžio skandalu pagarsėjęs seimūnas, perėjęs, ko gero, visas parlamento frakcijas, teatro kritikas ir buvęs „Pravdos“ korespondentas, artistas ir dainininkas. Jie žada pakeisti Lietuvą? Jie bus naujieji visuomenės lyderiai? Tai paprasta: įsivaizduokite šiuos žmones ne sakančius ugningas kalbas, o dirbančius Seime. Nuosekliai, ramiai, be pigių ekscesų keičiančius Lietuvą. Kokį įstatymą gali parengti kunigas? Kokios naujos idėjos gali gimti socdemo ekonomisto galvoje? Akivaizdu, kad tame sąraše stinga tik vieno veikėjo. Kai jame atsidurs Petras Gražulis, naujos gelbėtojų komandos įvaizdis bus tobulas. Bet šią savaitę labiausiai pradžiugino pradedančioji politikė – buvusi teisėja. Ji pareiškė, kad pinigų nereikia, esą ketverių kovos metų rinkimų kampanijai užtenka. Kova – tai kapitalas. Nežinau, ar Marxas būtų patenkintas, bet ši moteris dar kartą privertė patikėti, kad Lietuva – stebuklų šalis. Tą pačią dieną per kitos televizijos naujienas išgirdau, kaip JAV prezidentas kreipiasi į jaunavedžius, prašydamas nepirkti brangių niekučių ir aukoti dalį dovanų sumos jo rinkimų kampanijai, ir supratau, kad mes vėl nustebinsime pasaulį. Tapsime jo centru. Rinkiminė kampanija be pinigų skamba įkvepiančiai. Ir optimistiškai.

 

Paskutinių metų įvykiai Lenkijoje – kryžiaus „gynimas“ priešais Belvederio rūmus, vis ryškesnis visuomenės susiskaldymas, Smolensko tragedijos mitologizavimas – ar Vengrijoje, kur vienas parlamentaras net kreipėsi į genetikos laboratoriją, prašydamas patvirtinti, kad jo genuose nėra žydų ar čigonų genų pėdsakų, – savaip dėsningi. Bet visuomenės priešų paieškos, į kurias įsitraukia toji visuomenės dalis, trokštanti tik duonos ir kuo žiauresnių žaidimų, neišvengiamai gimdo pabaisas. Todėl aš siūlau aukoti pinigus Donatui Ulvydui, kad šis kurtų ne dar vieną sublimuojantį neapykantą turčiams ir rusams filmą apie Tadą Blindą, o „siaubiaką“ apie Galvės ar Platelių ežere, Seimo ar Valdovų rūmuose, pakaunėje ar dar kur nors apsigyvenusią pabaisą. Tą pabaisą sunaikinus, pavyzdžiui, kad ir didvyriui Gražuliui, tauta galėtų patirti katarsį ir sublimuoti visas baimes, kurių akivaizdžiai prisikaupė pernelyg daug. Tai būtų sveikiau, nei per rinkimus išrinkti dar vieną pabaisą į Seimą.

 

Joon-ho Bongo 2006 m. filmas „Pabaisa“ (BTV, 7 d. 23.20) perkels į Seulą. Filmo herojus Parkas gyvena šalia upės ir augina mažytę gyvatę. Jo šeima gausi, bet visi dievina vyresniojo sūnaus dukterį. Kartą upės gelmėje pasirodo iki tol nežinoma pabaisa. Ji imasi naikinti viską, kas pasitaikys kelyje. Pabaisą pagrobia ir mažąją mergaitę. Šeima nusprendžia surengti kryžiaus žygį prieš grobikę.

 

„Pabaisa“ neatsitiktinai buvo rodyta vienoje Kanų kino festivalio programų, nes filme, šalia siaubo, egzistuoja ir komiškasis lygmuo. Pasak režisieriaus, „pačios blogiausios situacijos visada turi tragiškų ir komiškų aspektų“. Jis prisipažįsta, kad „Pabaisą“ įkvėpė M. Nighto Shyamalano „Ženklai“, ir tvirtina filme norėjęs parodyti konfliktą tarp kasdienybės ir vaizduotės, tarp Korėjos realybės ir žanrinio kino ypatybių.

 

Pora šios savaitės filmų – lyg dovanelė tiems, kurie dar prisimena videoeros pradžią ir jos kino didvyrius. George’o Pan Cosmatoso „Kobra“ ( LNK, šiąnakt, 6 d. 23.50) iškart atgaivins pamirštus paauglių vyriškumo ir moteriškumo idealus – raumeningą, ištvermingą Sylvesterį Stallonę ir didžiakrūtę blondinę Brigitte Nielsen, kurie net susituokė, kai filmas buvo baigtas. „Kobroje“ yra viskas, prie ko paskutiniais dešimtmečiais spėjome priprasti ir kine, ir televizijoje, – paslaptingi serijiniai žudikai, įkaitai, drąsūs policininkai. Policijos leitenantas Kobra imasi kruvinų darbelių, kurių vengia kiti. Todėl gali drąsiai sakyti nusikaltėliams: „Tu – liga. Aš – gydymas.“ Manau, kad filmo pasirodymo metais jaunuosius žiūrovus žavėjo ne tik Stallone, bet ir tada dar neįprastas klipinis stilius, netikėti rakursai ir apšvietimas, paverčiantys varganą realybę neįprasta ir net pasakiška. Pasirodymo metais „Kobra“ net šešiose kategorijose buvo nominuota blogiausio filmo apdovanojimui. Įdomu, kaip filmas atrodo dabar. Įtariu, kad jis ramiai galėtų konkuruoti „Oskarų“ apdovanojimuose su šiuolaikiniais populiariais filmais. Kitas anų laikų prisiminimas – Samo Firstenbergo „Amerikos nindzė“ (TV3, 10 d. 23 val.) ir „Amerikos nindzė 2“ (TV3, 11 d. 23 val.). Michaelio Dudikoffo suvaidintas amerikiečių kareivis – viena ryškiausių transformacijos epochos simbolių.

 

Netrukus kine pasirodė jau visai kitokie didvyriai. Joe Chappelle’o 1999 m. „Įsilaužimas“ (LNK, 10 d. 22.35) pasakoja apie genialų programišių, kuris dvejus metus slapstosi nuo FTB agentų ir patenka į geriausiai saugomas duomenų bazes. Kevino Mitniko (Skeet Ulrich) negali sugauti valstybė, bet gal tai pavyks kitam programišiui? Juk Šimomurą Mitnikas taip pat nuskriaudė.

 

Filmas sukurtas pagal Tsutomu Shimomuros romaną. Jo autorius – informatikos garsenybė, padėjęs JAV vyriausybei išaiškinti ne vieną nusikaltimą. Tarp jų ir Kevino Mitnicko, kuris buvo sugautas 1995 metais. Shimomura romane ir aprašė tas gaudynes.

 

Moteriškų romanų gerbėjos taip pat neliks nuskriaustos. Šiandien po pietų (LNK, 6 d. 16.40) bus galima prisiminti George’o C. Wolfe’o „Naktis Rodantėje“ (2008), sukurtą pagal Nicholaso Sparkso romaną. Du nebejauni žmonės, kuriuos suvaidino Richardas Gere’as ir Diane Lane, sunkiame turtuolių gyvenimo kelyje pagaliau suras vienas kitą.

 

Amžinai jaunas amžino vartojimo simbolis Sarah Jessica Parker Douglaso McGratho filme „Ir kaip ji viską suspėja?“ (TV3, 9 d. 22 val.) vaidina idealią moterį, kuri myli savo vaikus, vyrą, siekia profesinės karjeros aukštumų ir dar sugeba sužavėti nuostabų Pierce’o Brosnano turtuolį. Filmas sukurtas pagal amerikietiškosios moteriškos literatūros atmainos „chick lit“ 2002 metų perkamiausią knygą.

 

Robo Reinerio „Prieš pakratant kojas“ (LNK, 7 d. 20.50) – taip pat apie bandymą surasti pusiausvyrą. Šįkart tarp jaunystės svajonių ir senatvės, ligų realybės. Originaliame filmo pavadinime ta mintis skamba aiškiai: „The Bucket List“ vadinamas darbų ar pasiekimų sąrašas, kurį kiekvienas turėjome jaunystėje. Tokį sąrašą filosofas Karteris Čambersas kiekvienais metais liepdavo rašyti savo studentams. Pats Karteris juo pasigirti negali. Multimilijonierius Evardas Koulas, matyt, savo sąrašą beveik įgyvendino. Bet vieną dieną abu vyrai susitinka toje pačioje vėžininkų palatoje. Gana greit jie supranta, kad turi vienintelį bendrą bruožą – nori suspėti įgyvendinti svajones. Taip prasideda kelionė, po kurios, matyt, bus galima pasakyti, kad gyvenimas pasisekė. Jei reikia papildomo argumento, – pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Jackas Nicholsonas ir Morganas Freemanas.

 

Jūsų –

 

Jonas Ūbis


„7 meno dienos“ Nr.27 (995), 2012-07-06

Versija spausdinimui

Komentarai

ZfYC0nQ5, 2016-05-02 15:51

I was struck by the hoentsy of your posting

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti