Liudo Mockūno ir Artūro Bumšteino kompozicija „Voicescapes. Homage to MKČ“ pradėjo festivalį kitaip. O paskui viskas riedėjo įprasta vaga įprastoje vietoje – Rusų dramos teatre. Jau pirmasis vakaras jame išdavė, kad muzikinis spektras bus gana platus. Jei kam nepatinka labai moderni muzika pirmojoje dalyje, gal tas bus patenkintas nuosaikesnėmis kryptimis antrojoje?

Pirmasis ant scenos užkopęs moteriškais vardais pasivadinęs trio iš Šveicarijos „Meta Marie Louise“ parodė gana plačią improvizacinės muzikinės minties skalę. Gana laisvos, spontaniškos improvizacijos atvėrė platų šių muzikų interesų spektrą. Gal kiek ir pasigedau išankstinėje anotacijoje žadėto minimalizmo, o gal ši muzika, nors ir grindžiama tam tikromis minimalistinėmis struktūromis, dėl savo aktyvumo atrodė kitaip.

Būgnininko Asafo Sirkiso trio pasirodymas po pirmojo, labai laisvo šveicarų muzikinio vyksmo, atrodė itin preciziškai paruoštas, gerai kompoziciškai suderintas ir ypač techniškas. Izraelyje gimęs muzikas Asafas Sirkisas, ne pirmą kartą besilankantis Lietuvoje, savo muzikoje, artimoje džiazrokui, nevengia meninių ir filosofinių Artimųjų Rytų, taip pat džiazo korifėjų idėjų. Visa tai labai gražiai susiliejo jo trio pasirodyme. Puikiai šio kolektyvo muziką nuspalvino Patricko Bettisono lūpinės armonikos melodijos.

Penktadienio vakarą sulaukėme audiovizualinio tarptautinio projekto, kuriame dalyvavo muzikantai iš Vokietijos, Danijos ir Prancūzijos, arba trio „Das Kapital“, bei lietuvė videomenininkė Aurelija Maknytė, sukūrusi, kaip buvo skelbta, vaizdo partitūrą, pagal kurią turėjo improvizuoti minėtas kolektyvas. Tačiau žadėtas bendradarbiavimas, man rodos, nepavyko, o partitūra nepasiteisino. Hanso Eislerio ir Bertoldo Brechto kabaretinių idėjų šalininkai turbūt kiek išsigando to, ką regėjo ekrane, taigi mes išgirdome ir pamatėme daug padrikų garsų ir vaizdų, sunkiai susijungiančių į bendrą visumą. Filmuoti gan niūrūs vaizdai darė prastoką reklamą Vilniaus miestui. Tačiau bisui sugrota, atrodo, patiems muzikantams labiausiai priimtina dekadentinė melodijėlė savotiškai gražiai nuskambėjo ekrane tyvuliuojančio vandenėlio fone.

Kaip ir kasmet, festivalyje nepritrūko folkdžiazinės, etniniais elementais pagrįstos muzikos. Bulgarų akordeono virtuozo Martino Lubenovo kolektyvas „Jazzta Prasta“ iš Austrijos gana meistriškai ir virtuoziškai grojo nuotaikingą muziką ir puikiai balansavo ant džiazo, folkloro ir pramoginės muzikos ribos. Kompozicijose gražiai susipina tradiciniai „bulgariški ritmai“, harmonija, Balkanų melodijos ir džiazo dermės, svingas, šokių muzikos elementai.

Ir štai, įpusėjus festivaliui, pagaliau sulaukėme tikrai brandaus, profesionalaus ir vertingo pasirodymo. Du puikūs Lietuvos džiazo pianistai Arūnas Šlaustas ir Tomas Kutavičius, pasitelkę komandon draugus – Lietuvos džiazo elitą Vytautą Labutį (saksofonai), Skirmantą Sasnauską (trombonas), Eugenijų Kanevičių (kontrabosas), Vytautą Mikeliūną (smuikas) ir būgnininką Darių Rudį, – pademonstravo monumentalią, puikiai techniškai suderintą džiazo ir klasikinės muzikos dermėmis paremtą drobę. Tiesa, tie klasikinės muzikos elementai buvo pateikti su labai jau kruopščiai slepiama, tačiau juntama ironijos doze. Gerai sukonstruota muzikinė forma, nuostabus tembrinis ansamblio derėjimas, laukiamose vietose atsirandančios solo improvizacijos, jautrus muzikantų susiklausymas ir vienas kito jautimas pasitarnavo nepriekaištingai kompozicijos tėkmei. Nuo pačios pradžios iki pabaigos klausytojas buvo sukaustytas emocinės įtampos erdvėje. Ši puikiai paruošta ir atlikta kompozicinė visuma, manau, tapo viso festivalio menine viršūne ir profesionalumo kulminacija, nepaisant net garso broko.

Po tokių stiprių įspūdžių antroje koncerto dalyje grojusi iš toliausiai (net iš Australijos) atvykusi grupė „Logic“ atrodė kaip stropūs mokinukai, sąžiningai paruošę pamokas. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir viskas gerai – neblogi muzikantai, tvarkingos kompozicijos, bet kūrybinė ugnelė blankoka, lyg stokotų fantazijos.

Vakarinis koncertas žadėjo staigmeną ir pažadą ištesėjo. Išgirdome ir išvydome labai ryškų duetą iš Pietų Korėjos – Miyeon ir Park Je Chun. Šių dviejų labai kūrybingų ir brandžių muzikantų kūryboje puikiai dera akademinė muzika, minimalizmas, avangardinis džiazas ir, žinoma, etninės muzikos elementai. Labai išraiškinga, techniška pianistė Miyeon taip pat yra talentinga kompozitorė, o būgnininkas Park Je Chun sužavėjo kaip išradingas perkusininkas, naudojantis rytietiškus instrumentus ir net labai išraiškingą vokalą.

Labai įspūdingas, ryškus ir spontaniškas pianisto Colino Vallono trio iš Šveicarijos pademonstravo nuostabų kompozicinį, ansamblinį džiazą, be didelių solo epizodų, kur visi ansamblio muzikantai puikiai jaučia vienas kitą.

Atvirai sakant, mane labai nustebino konkurso „Vilnius Jazz Young Power“ dalyviai: jauni, kūrybingi žmonės, o groja tokią pasenusią muziką... Gal tik vienintelė grupė „Sheep Got Waxed“ savo kompozicijoje kažko truputėlį paieškojo, pabandė pagroti šiek tiek šiuolaikiškiau, suradę įdomesnę formą ir išraiškos priemones, tai ir laimėjo kelionę į Farerų salas, kur kitais metais vyks Šiaurės šalių jaunųjų džiazo atlikėjų konkursas „Young Nordic Jazz Comets“. Tačiau norint tenai deramai pasirodyti ir pademonstruoti kažką originalaus, vertingo, reikia dar labai labai daug dirbti. Laimė, iki konkurso – dar metai. Manau, tiek publikai, tiek komisijai sunkoka išrinkti laureatą išgirdus tik po vieną kompoziciją. Gal būtų gerai leisti konkurso finalo dalyviams pagroti bent po dvidešimt minučių, tada galėtume geriau įvertinti kūrybinius ir techninius grupių sugebėjimus.

Paskutinis festivalio koncertas lyg ir turėjo virsti galingu baigiamuoju akordu, bet gal ne viskas scenoje pavyko. Sunku buvo nuspėti, ką festivaliui paruošė du labai gerai žinomi Lietuvos džiazo muzikantai Petras Vyšniauskas ir Juozas Milašius. Taip jau kartais būna, kad dvi labai ryškios ir kūrybingos asmenybės ne visada susilieja ir sukuria bendrą aukštos kokybės meninį produktą, nors kiekviena atskirai yra iškilios. Per kraštus besiliejantis Juozo Milašiaus temperamentas ir gitaros garsų lavina stojo šalia ramaus ir santūraus, kartais net garsų šykštinčio Petro Vyšniausko. Beje, prieš šį koncertą pastarajam buvo įteiktas festivalio „Vilnius Jazz 2011“ apdovanojimas „Už indėlį į Lietuvos džiazo kultūrą“. P.Vyšniauskas tapo jau aštuntuoju laureatu.

Festivalį baigė prancūzų trio „Jean Louis“, kurį Lietuvos džiazo publika jau yra girdėjusi. Tai labai originalus, akustiniais instrumentais ne visai akustinę muziką grojantis kolektyvas, nestokojantis geros nuotaikos, išradingų kompozicijų, originalių tembrinių ir ritminių derinių, techniškų solo, roko atgarsių ir panašiai. Gal jau buvome kiek ir pavargę nuo didžiulio naujojo džiazo kiekio, todėl ne viskas pasiekė ausis ir širdis.

O baigdamas noriu pasidžiaugti, kad tokia didžiulė naujos ir kokybiškos muzikos fiesta vyksta čia pat, mūsų mieste, ir turi didžiulį būrį gerbėjų. Vadinasi, viso to reikia. Tegyvuoja džiazas, festivalis ir jo direktorius Antanas Gustys. Ačiū!

„7 meno dienos“ Nr.37 (959), 2011-10-21