Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

„Žodžiai“ fortepijonui


Gabrielius Alekna skambina Vytautą Bacevičių


Vytautė Markeliūnienė

Share |
Ko gero, dažnam, klausančiam užsienio klasikinės muzikos radijo stočių, tenka patirti malonių atradimo džiaugsmų, kai nežinomo (ar menkai težinomo) kompozitoriaus pavardė ir ją lydintis opusas atveria kažkokį naują estetinį potyrį, o šis jau savaip koreguoja ligi tol sukauptą atminties „fondą“, skatina tolimesnėms paieškoms. Bandau įsivaizduoti, kad panašus išgyvenimas galėtų užklupti ir tą užsienio klausytoją, kuris visai atsitiktinai išgirstų kurį nors kompozitoriaus Vytauto Bacevičiaus (1905–1970) fortepijoninį ar simfoninį opusą. Jo, manding, ir vieno pakaktų jautresnio klausytojo estetinei vaizduotei sužadinti.

Rimta, nestandartinė (nors paralelių su amžininkais nestokojanti), savų muzikinių idealų ir ištarmės suformuota muzika, netuščiažodžiaujanti, mįslinga ir nesislepianti po įsiteikiančiu fasadu. Apie Bacevičiaus muzikos fenomeną naujosios šio kompozitoriaus kompaktinės plokštelės pristatyme (kovo 28 d. Taikomosios dailės muziejuje) svarstė ir muzikologas Edmundas Gedgaudas, primindamas tas aplinkybes, kuriose skleidėsi ir buvo ugdoma toji savita ištarmė. Kas laimėjo kūrybos individualumo matmeniu? Ar Bacevičiaus sesuo Grażyna Bacewicz, pasilikusi Lenkijoje, sulaukusi pripažinimo ir kaip smuikininkė, ir kaip kompozitorė, turėjusi galimybes aktyviai dalyvauti muzikos gyvenime, skleisti savo kūrybą, girdėti ją nuolat atliekamą? Ar jis, Vytautas, pratęsęs šeimos lietuviškąją giją, kūręs gana konservatyvioje tarpukario Kauno muzikinėje terpėje, o vėliau tapęs išeiviu Amerikoje, kovojęs už savo kūrybos pripažinimą, kuris gyvam esant taip ir neatėjo? Amerikoje gyveno kukliai, „komunalkių“ analoguose, buvo priverstas izoliuotis nuo aplinkos ir koncentruotis tik į savo kūrybą, neturėdavo galimybių lankyti teatrų, buvoti koncertuose, nes tam irgi stigo pinigų, o ir laiko, tačiau ar tai neišėjo į naudą ieškant individualių idėjų ir priemonių jas realizuoti?

 

Po Bacevičiaus šimtmečio, palydėto gausiais koncertais, konferencija, monumentalia dvitome monografija, kiek vėliau Muzikos informacijos ir leidybos centro išleistomis kompaktinėmis plokštelėmis, jo kūrybos sklaida buvo kuriam laikui prigesusi. O štai 2007 m. Londone įsikūrusi įrašų kompanija „Toccata Classics“ pirmąkart papildė savo leidinių katalogą Bacevičiaus simfonine muzika. Leidinys susilaukė didelio publikos ir kritikų dėmesio, tai paliudytų fragmentas iš Dave’o Lewiso recenzijos: „Kai tik imate manyti, jog XX amžiaus pradžios avangardo ištekliai jau galutinai išsemti, kas nors būtinai ištraukia užmirštą muzikos puslapį ir iššauna dar vieną istorinę salvę. (...) Šią muziką gana sudėtinga apibūdinti trumpai ir tiksliai; neįsigilinus ji gali suskambėti tartum Varèse’as ar Mosolovas, tačiau jai būdingas labiau Honeggero tipo orkestruotės skaidrumas. Vis dėlto Bacevičiaus muzikos stilius yra itin savitas; nors ir perėmęs kai kuriuos modelius, būdingus visiems šiems kompozitoriams (kaip antai, skriabiniškąjį), Bacevičius skamba kitaip. Bacevičius. Muzika orkestrui pakerės tuos klausytojus, kuriems patinka turininga šiuolaikinė muzika, ne prisitaikėliška, ne pernelyg šalta ir taisyklinga.“

 

Šįmet „Toccata Classics“ jau antra kompaktine plokštele pristato Bacevičiaus kūrybą. Joje skamba fortepijoninė muzika, tiksliau, visi kompozitoriaus „Žodžiai“, sukomponuoti fortepijonui solo, dviem fortepijonams, vargonams. Penkis „Žodžius“ skambina Gabrielius Alekna, dar dviem kitiems opusams prikalbinęs du žymius amerikiečių atlikėjus. Įrašant „Septintą žodį“ dviem fortepijonams jam talkino „Grammy“ apdovanojimams triskart nominuota pianistė Ursula Oppens, o „Antrą žodį“ vargonams atliko Niujorko Juilliardo mokyklos dėstytojas vargonininkas Matthew Lewisas. Niujorke ir Vilniuje atliktus įrašus gamybai parengė dukart „Grammy“ laureatė garso režisierė Judith Sherman. Daugiau nei pusė plokštelėje pristatomų kūrinių įrašyti pirmą kartą. Kad Bacevičiaus muzika pateko į „Toccata Classics“ akiratį, nenuostabu, mat kompanijos leidybos strategija – pristatyti publikai mažai žinomą, nepelnytai užmirštą repertuarą, tuo „Toccata Classics“ išsiskiria tarp daugybės kitų muzikos leidėjų, – apie tai kalbėjo kompanijos vadovas Martinas Andersonas, dalyvavęs leidinio pristatyme Vilniuje. Daugiausia pastarojo leidinio iniciatyva priklauso pianistui Gabrieliui Aleknai, kurį su Bacevičiaus muzika sieja dvejopas ryšys – pianistinis ir muzikologinis. 2006 m. Juilliardo mokykloje Niujorke Alekna apgynė disertaciją apie Bacevičiaus nespausdintus kūrinius fortepijonui ir jam buvo suteiktas menų daktaro laipsnis. Šis mokslo darbas buvo apdovanotas Richardo F. Frencho prizu kaip geriausia Juilliardo mokyklos metų disertacija. Tad Alekną galima drąsiai įvardyti kaip vieną rimčiausių Bacevičiaus muzikos ekspertų. O ši kompaktinė plokštelė taps įdomia pažintimi ne tik užsienio, bet ir lietuvių klausytojams, juoba Alekna šio kompozitoriaus muziką įrašui parengė pirmąkart, pateikdamas savitą interpretacinę koncepciją, tuo svariai papildydamas kitų pianistų – Jurgio Karnavičiaus, Birutės Vainiūnaitės, Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų, Andriaus Žlabio kuriamą Bacevičiaus interpretacinę tradiciją.

 

Pabaigai – dar keletas E. Gedgaudo minčių, pasakytų minėtame vakare: „Įsiklausydami į Vytauto Bacevičiaus „Septynis žodžius“ galime per tą su jais bendravimą patirti panašumo į bendravimą su dailės kūriniais, tačiau nebūtinai. Puikus įrašas įvairiai mums išskleidžia tos muzikos daugiaplaniškumą, erdvinę dramaturgiją. Tik ką besiklausydamas jos gyvo atlikimo, taip konkrečiai neapčiuopiau įvairiuose jos sluoksniuose apgyvendintų struktūrų gyvybingumo, charakterio. Čia apstu akimirkų, kurias norisi bemat pakartoti, ir ne sykį, nes tik tada jos deramai tau prasiveria. Taigi – lyg skaitytum knygą, tik ši, nors pavadinta „Žodžiais“, sukurta ne jų pasaulyje. Bežodė poezija? Gal... Bet tegu kiekvienas tą savaip patiria, o „įžodinti“ tuos dalykus nebūtina. Gal verčiau to ir nesiekti.“


„7 meno dienos“ Nr.15 (983), 2012-04-13

Versija spausdinimui

Komentarai

WIzhgJfNFC, 2012-08-14 02:17

Reda A.Rugpjūtis 17, 2010 15:40</a>Sutinku su Jūsų mintimis.Tik NEgerai DIDŽIUOTIS. Juk KTUG mooski rinktiniai mokiniai (praėję kelias mokslo lyderių turnyrų atrankas).Natūralu, kad į KTUG mokytis pakviečiate (susiekiate kokiu nors būdu) paprastoje vidurinėje mokykloje besimokančius olimpiadų prizininkus, kurie nestojo į 1-ą (9) ar 2-ą (10) KTUG klasę. Jie ir TĄ mokyklą baigtų 100-ais. KTUG tarp sau lygių tobulėti jiems palankesnės sąlygos sutinku (nors pastebėjau, kad vidurinėje mokykloje jie tapo olimpiadų prizininkais, o įstojus į KTUG apie kai kuriuos nebegirdėti. Užgožia geresnieji? Nėra skatinimo? O gal dėmesys tik geriausiems iš geriausių. Mintys pamąstymui).Bet gražu būtų nepamiršti, kad tuos 8-10 metų juos su meile ugdė jų mokyklose irgi geri mokytojai, pastebėję juos, papildomai skirdami jiems savo laisvalaikį.Ne stebuklus paprastose vidurinėse dirbdami padarė dabar KTUG dirbantys mokytojai. Vis tik iš elektros stulpų olimpiadininko&šimtukininko nenulipdysi tik iš gero molio galima gerą puodynę žiesti

pirkėjas, 2012-04-16 23:21

Deja, šiuo metu plokštelę galima įsigyti tik internetu tiesiai iš leidėjo ir už gana nemažą kainą...

man irgi iškart kilo kl, 2012-04-16 09:12

sako kad visur visur

gabrė, 2012-04-13 13:56

Kur Vilniuje galima būtų įsigyti šiuos kompaktus?

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti