Viskas lyg ir gražu: studentai savo jėgomis rengia operą! Pasirinktas Lietuvoje neskambėjęs Georgo Frydricho Händelio „Kserksas“, žinoma dainininkė, G.F. Händelio operų interpretacijos specialistė, Londono karališkojo muzikos koledžo vokalo pedagogė Eiddwen Harrhy keletą savaičių konsultavo studentus, padėjo jiems rengti vokalines partijas, mokė šios muzikos atlikimo stilistikos. Išvykus konsultantei studentai tobulino partijas su savo vokalo pedagogais. Chorą ir orkestrą akademiją turi, vokalo studentų mokymo programoje yra aktorinio meistriškumo paskaitų. Tad lyg ir pakankamos pajėgos operos pastatymui. Vizualiąją dalį (scenografiją ir kostiumus) patikėta spręsti Lietuvos dailės akademijos studentams. Pigus būdas profesionaliai tobulinti studentus, suteikti jiems galimybę įgyti sceninės patirties. Tačiau čia ir prasideda sveiku protu nesuvokiamos problemos, kurias visai atvirai per spaudos konferenciją išklojo režisierius Jonas Vaitkus ir gerokai diplomatiškiau bei atsargiau (suprask, neterškime savo lizdo) dirigentas Martynas Staškus bei projekto vadovas Deividas Staponkus. LMTA studentų orkestras dalyvauti „Kserkso“ pastatyme negalėjo, nes G.F. Händelio muziką grojo praeitą semestrą, tad šį jau turi kitus mokymo planus. Tų planų suderinti niekaip neįmanoma. Studentų choras dėl tų pačių nesuderinamumų irgi nedalyvavo „Kserkso“ pastatyme. Tad teko samdyti chorą ir orkestrą iš šalies, kas, matyt, surijo didžiąją dalį pastatymo lėšų ir jų pristigo scenografijai, todėl operai pasirinktas pusiau koncertinis, pusiau sceninis atlikimas su minimalia scenografija ir kostiumais. Argi studentų chorui ir orkestrui nebūtų pravertusi tokia patirtis? Ar atlikėjo ugdyme ji nėra svarbesnė už nepajudinamus mokymo planus? Pasaulyje pilna tarptautinių studentų projektų – spektaklių pastatymų, jungtinių orkestrų, kuriuose įgyta patirtis jauniems žmonėms tokia reikšminga, kad savo studijų planus dėl to koreguoja ir koordinuoja skirtingų kraštų aukštosios mokyklos. Tačiau mūsiškėje tingiai snūduriuojančioje Akademijoje derinti planus tarp dviejų fakultetų yra, pasirodo, bergždžias darbas.

Nebeliesiu dar vieno skaudulio – senosios muzikos atlikimo spragos studijų programose. Per 20 Nepriklausomybės metų Akademija tam neįgijo nei bazės, nei specialistų. Baroko ir dar ankstesnių epochų muzika, ne tik jos atlikimas ir išmanymas, bet netgi domėjimasis ja Lietuvoje yra tarytumei subkultūra, tarpstanti kelių entuziastų iniciatyva.

Įeikite į LMTA centrinius rūmus ir pamatysite nuo senatvės nusvirusius prieš kokius 30, o gal 40 metų išvedžiotus elektros laidus. Į kitoje Gedimino prospekto pusėje esančių Akademijos rūmų auditorijas, kuriose Lietuvos operos grandai ugdo jaunuosius dainininkus, nesiūlyčiau užsukti. Išvydęs prieš pusšimtį metų dažytas, apsilaupiusias sienas, ištrupėjusį parketą ir skylėtą linoleumą gali išvis prarasti balsą. Tai nėra vien pinigų stygiaus Lietuvos kultūrai ir švietimui išraiška. Tai išsikvėpusio, savo saugumu susirūpinusio senojo mentaliteto simbolis. Senoji akademija. Sustojusio laiko bastionas, kurio vienoje pusėje naujovių skersvėjį bando sukelti nūdienos ritmas, o kitoje vis dar tvirtai įsikirtęs senasis mąstymas. Tačiau taip jau būna, kad jei pats labai nenori keistis, tuomet likimui pabosta laukti ir jis ką nors iškrečia. Štai ir dabar jis naujųjų reformatorių rankomis pavers Akademiją viešąja įstaiga, kuri teiks studentams brangiai kainuojančias paslaugas. Niekas nelaimės, nebent naujoji inercija.

Taip tolokai minčiai nuvagojus, grįžtant prie „Kserkso“ išvis keista, kad jis pasiekė sceną, neužstrigęs Akademijos koridoriuose. Dargi jį priglaudė senojo operos teatro auros nepraradęs Lietuvos rusų dramos teatras, parodęs du spektaklius. J. Vaitkui pasibėdojus, kaip vokalo studentai prastai parengti aktoriaus meistriškumo požiūriu, kaip neturi baroko estetikos perteikimo pagrindų, ko begalėjai laukti?

Kai užuot gyrę savo prekę, jos siūlytojai ima guostis kaip nepavyko pasiekti trokštamo rezultato, nori nenori iš kritiko tampi supratingu sąjungininku, netgi guodėju, imi ieškoti teigiamų pusių. Paradoksalus pasiūlymas visų spaudos konferencijų rengėjams: vietoj tradicinių liaupsių savo sumanymui ir rezultatui, pasiskųskite, kaip nepavyko įgyvendinti to, ko tikėjotės ir sulauksite palaikančių atsiliepimų, guodžiančių recenzijų. Juk ne viskas taip blogai, ponai!

Ko besitikėtum, visada būna kas nors netikėta. Ir šįkart tas netikėtumas – talentingi, puikių balsų studentai ir gana aukštas jų meistriškumas, liudijantis darbingą Dainavimo katedros atmosferą. Pagrindinį Kserkso vaidmenį parengė Vilija Mikštaitė, melomanams jau pažįstama kaip Kerubinas naujajame LNOBT „Figaro vedybų“ pastatyme. Sodrus, minkštas jos mecosopranas tarytumei sutvertas taip vadinamiems „kelnėtiems vaidmenims“, kuomet vyrų vaidmenis, kuriuos 17-18 a. operose dainuodavo kastratai, atlieka moterys. Jau pačioje pirmoje arijoje, populiariojoje „Ombra mai fu“ ji pademonstravo gražiai formuojamą garsą, puikų legato. Vaidmuo didžiulis, gausu arijų, tad dainininkei prireikė tiek vokalinės, tiek psichologinės ištvermės. Ypač antrajame spektaklyje jos dainavimas išliko stabilus iki spektaklio pabaigos, o paskutinioji greita ir techniška arija nuskambėjo puikiai. Pirmajame spektaklyje balsas, matyt, nuo jaudulio ir patirties stokos, prigeso link spektaklio pabaigos.

Didžiulis krūvis teko ir Neritai Pokvytytei-Romildai, debiutavusiai Barberinos vaidmeniu tose pačiose „Figaro vedybose“. Ausį glostė jos gražus, skaidrus, skambus ir lakus sopranas, neblogai įvaldyta smulkioji technika, tačiau balse justi įtampa, slydinėjanti intonacija ir tarytumei prapuolanti tembrinė spalva išduoda balso pastatymo, kvėpavimo problemas, kurias reikėtų kuo greičiau taisyti. Mergina artistiška, jos Romilda ir lyriška, ir ryžtinga, kuriamas charakteris turi jai pačiai aiškią kryptį, tad ir žiūrovui lengviau įtikimas. Galbūt pakišo koją jaudulys, galbūt jai kol kas šis vaidmuo per didelis. Su tokiu gražiu balsu reikėtų elgtis atsargiau, nes pasekmės, visi žinome, dažnai būna pražūtingos.

Kserkso brolio Arsameno vaidmenį sukūrė retą tembrą – aukštą vyrišką sopraną – turintis Viktoras Gerasimovas. Nuostabaus grožio, švelnus jo balsas jau pakankamai techniškai ištobulintas, virtuozines arijas dainininkas atlieka pasigėrėtinai. Ši vokalinė partija taip pat gana didelė, tačiau, nors dėl jo balso ištvermės būgštauta daugiausiai, jis skambėjo vienodai lygiai ir techniškai per visą spektaklį. Ir tai liudija gerą mokyklą, kuri, noris tikėti, padės dainininkui išsaugoti šį žavų, bet vos ne perregimo trapumo įspūdį paliekantį balsą.

Romildos sesers Atalantos vaidmenį sukūrė ryški, išvaizdi ir išraiškinga Gunta Davidčuka. Jos skaidrus ir gana stiprus sopranas man pasirodė jau išaugęs iš studentiško kevalo, skamba laisvai, valdomas be pastangų. Galbūt, jos vokalinė partija kiek patrumpinta, todėl balsas nenuvargo ir atsiskleidė tik iš pačios geriausios pusės. Šią dainininkę išskirčiau kaip vieną talentingiausių, pakankamai brandžią tiek vokaliniu požiūriu, tiek artistiškumu. Jos balse jau dabar girdėti būsimos Rozinos, Džildos, Violetos koloratūros.

Antrame spektaklyje šį vaidmenį atlikusiai Anetei Graudinai dar yra kur tobulėti. Balsas puikus, tačiau iki tikro jo grožio atskleidimo dar netrumpas kelias.

Kserkso sužadėtinę Amastrę įkūnijo Romualda Suchocka. Įsimenanti aksominė jos kontralto spalva. Techniškai balsas jau šiek tiek apvaldytas, tačiau dar reikalauja kantraus darbo. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į vaidybą, paieškoti vokalo, kūno plastikos ir personažo charakterio dermės.

Vienintelį tikrai komišką personažą – tarną Elvirą žaviai įkūnijo du bosai Romanas Kudriašovas ir Audrius Martišius. Abu artistiški ir plastiški. Vokaliniu požiūriu brandesnis R. Kudriašovas, jo balsas gana lygus ir lakus, tembras sodrus ir minkštas. A. Martišius labiau susitelkė į vaidybą, tuo sumaniai užmaskuodamas vokalinės technikos netobulumus.

Generolą Ariodatą įkūnijo taip pat du studentai. Tomas Tuskenis paliko gerą įspūdį, jo bosas formuojamas teisinga kryptimi, o Dmitrijaus Poleščiuko dar laukia ilgas ir kruopštus darbas, kol įsisavins teisingus įgūdžius, ištobulins techniką.

Spektaklyje griežęs Lietuvos kamerinis orkestras su pastatymo muzikiniu vadovu ir dirigentu M. Staškumi kažkodėl nepasirinko orkestro duobės, nors tokia Rusų dramos teatre yra, ir išsirikiavo scenos vidury, tuo būdu tapę savotiškais personažais. Ypač traukė akį į publiką atsigręžęs dirigentas. Jo veido išraiškoje susitelkė visi baroko afektai, kurių stokojo dažnas jaunas solistas. Dirigentas, gerai išstudijavęs medžiagą, stengėsi išryškinti kontrastus, specifinę baroko artikuliaciją, vengti romantinės ekspresijos. Tai nėra paprasta padaryti be senovinių instrumentų. Visgi, nesu arši autentiškumo šalininkė, nes mūsų krašte, kur senoji muzika vis dar tarpsta tarsi geto sąlygomis, neglobojama nei LMTA, nei kitų institucijų, yra dvi alternatyvos: arba išvis jos negroti, arba stengtis priartėti prie autentiško skambesio bent mąstymo ir artikuliacijos prasme, imituoti žarninių stygų skambesį, violų da gamba tembrą. Autentiškumo siekta pasitelkiant barokinį trimitą, kurio natūralumas clarino registre suteikė skambesio gaivumo. Pastangos matyti, su kuo ir sveikinu. Spektaklio programėlėje nepaminėti basso continuo (klavesinininkė ir violončelininkas) atlikėjai. Negražu, jiems čia didelis krūvis ir nuo jų stiliaus pojūčio daug kas pareina.

Kelias chorines scenas visai šauniai atliko „Draugiškų projektų“ choras.

Scenografiją sukūrė LDA studentas Kristijonas Siparis. Jo dispozicijoje tebuvo tik avanscena, šiek tiek erdvės scenos šonuose ir gilumoje už orkestro. Apsieita be butaforijos ir rekvizito, simbolius perteikiant tik vaizdo projekcijų pagalba – plataną, kurio šešėlyje Kserksas mėgaujasi pavėsiu, abiejų brolių geidžiamos Romildos – šios istorijos didžiosios intrigos – veidą, griūvantį tiltą tarp Persijos ir Graikijos (operos veiksmas vyksta V a. prieš Kristų, kuomet Persų karalius Kserksas veržėsi į Graikiją, tačiau libreto istoriškumas tuo ir apsiriboja). Šiam asketiškam pastatymui to visai pakanka.

O štai kostiumų dailininkės, taip pat LDA studentės Simonos Finkelšteinaitės idėjos nesupratau. Visi kostiumai sukurti naudojant batikos (o gal ji vadinasi ir kitaip) techniką – blyškiais tonais raibuliuojantys apsiaustai, sijonai, net pėdkelnės. Nepavyko iššifruoti, ką tuo norėta pasakyti. Gal tai irgi susiję su LDA studijų planais, gal šį semestrą studentai mokėsi šios audinių marginimo technikos. Tiesa, kai kurie siluetai simpatiški, su menkomis užuominomis į baroko aksesuarus.

Ir visgi, bravo spektaklio kūrėjams, iniciatoriams ir pedagogams už galimybę jauniesiems dainininkams patirti šios muzikos skonį ir stilių, o publikai pasimėgauti Lietuvoje pirmąsyk girdima nuostabia opera.

„7 meno dienos“ Nr.20 (896), 2010-05-21