Muzikinės puotos atskambiai

Dana Palionytė
Profesorius Jurgis Karnavičius (1912–2001) buvo autoritetų autoritetas daugeliui muziką studijavusiųjų, žinoma, ir man.


Žinojau apie jo nuoseklią pianistinę karjerą pradedant mokslais Kauno konservatorijoje, stažuote Berlyne ir Paryžiuje, apie sėkmingus solinius koncertus, dalyvavimą pasaulinio garso pianistų konkursų žiuri ir daugelį kitų su profesine veikla susijusių dalykų. Imponavo ir tai, kad jis – lietuvių nacionalinės operos „Gražina“ (ir kitų svarių kūrinių) autoriaus sūnus. Žmogiškąsias Rektoriaus savybes pirmą kartą patyriau 1958 m., kai ankstyvą rytmetį kartu su kitais bendramoksliais sėdome į autobusą ir jo vadovaujami „lėkėme“ į Rygą klausytis ką tik Maskvoje, Tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse, pirmąją premiją iškovojusio amerikiečių pianisto V. Cliburno koncerto. Atsimenu, Profesorius gyrė mus už ryžtą įveikti varginančią kelionę ir, manau, už troškimą gyvai išgyventi tuomet beveik neprieinamą tolimos šalies muzikinės interpretacijos stebuklą. Vėliau žavėjo J. Karnavičiaus sportinis įvaizdis, jo jaunatviškas aktyvumas teniso kortuose, tuose pačiuose, prie Vilnelės.

 

Jau baigusi konservatoriją (dabar Muzikos ir teatro akademija) turėjau progos pažinti Profesorių kitomis aplinkybėmis: dirbdama Kultūros ministerijos Meno reikalų valdyboje, kuravau muzikos reikalus, tarp jų – atlikėjų konkursus. Ne tik nuo 1965 m. pradėtus rengti M.K. Čiurlionio, bet ir nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio kas ketveri metai vykusius tarprespublikinius jaunųjų atlikėjų konkursus. Daugiau nei trisdešimt metų J. Karnavičius buvo visų jų centrinė ašis. Tarprespublikiniai konkursai buvo rengiami Maskvos nurodymu visas Sovietų Sąjungos respublikas sugrupavus į atskirus regionus. Prie Baltijos regiono dar buvo priskirtos Baltarusija ir Moldavija. Tose varžytuvėse, vykusiose paeiliui vienoje iš  sostinių – Taline, Rygoje, Vilniuje, Minske ir Kišiniove, – dalyvaudavo pianistai, stygininkai ir vokalistai. Profesoriui (nuolatiniam žiuri nariui) ir man tekdavo dar ir organizacinių rūpesčių našta, be to, po kiekvieno turo dalyvaudavome rezultatų aptarimo bei tvirtinimo procedūrose. Taigi buvau J. Karnavičiaus principingumo, profesinės kompetencijos ir objektyvumo liudytoja: mūsų muziko nuomonės, galima teigti, be išlygų paisė žiuri, organizacinio komiteto nariai, kolegos pedagogai. Tie posėdžiai įsiminė dar ir dėl to, kad, apgynęs premijas geriausiems saviškiams, J. Karnavičius palaikė ir kitų respublikų gabų jaunimą, stengėsi, kad kiekvienos tautos atstovas būtų kaip nors pažymėtas, paskatintas. Šie konkursai, žinoma, baigdavosi iškilmingu laureatų koncertu ir šampano taure. Dėl aristokratiškos Profesoriaus laikysenos bei puikios iškalbos (su elegantiškais pašmaikštavimais) jam ir čia tekdavo dominuojantis vaidmuo.

 

Nuo tų laikų Nerimi daug vandens nutekėjo. Žiū, ir legenda tapusio Rektoriaus gimimo šimtmetis, ir iškilmingas koncertas pilnutėlėje Muzikos ir teatro akademijos didžiojoje salėje. Balandžio 2-osios vakaras iš tiesų buvo išskirtinis, o jo rimta, stilistiškai vientisa, gerai apgalvota programa kėlė pasigėrėjimą ir savotišką išdidumo jausmą – vis dėlto tikrojo meno nepajėgia užgožti hedonistinė popkultūra. Atvirai sakant, pasijutau atsidūrusi tikroje pianistinio meno puotoje – taip patraukė ir pakerėjo tai, kas vyko scenoje: F. Chopino, F. Liszto ir A. Skriabino fortepijoninė muzika liejosi per kraštus, žavėdama brandžiai perskaitytais tekstais, giliai suvoktomis žanriniu požiūriu skirtingų kūrinių koncepcijomis, išraiškos galia ir virtuozišku spindesiu.

 

Tos meno puotos „kaltininkai“ – penki pianistai. Programą pradėjęs M.K. Čiurlionio provaikaitis Rokas Zubovas, 1990 m. baigęs J. Karnavičiaus klasę, įtikinamai pagrojo romantiškai nerimastingos nuotaikos, švelniai banguojančių kontūrų F. Chopino Barkarolę Fis-dur; Profesoriaus sūnus Jurgis, jo 1980 m. klasės absolventas, išryškino F. Liszto Antrosios baladės vidinį santūrumą, dramatinius potėpius ir pianistinę meistrystę. Vienos dalies didžiųjų romantikų opusus keitė keturių dalių A. Skriabino Trečioji sonata. Savitą jos grožį atkūrė Petras Geniušas, buvęs J. Karnavičiaus studentu 1979–1981 metais. Ši sonata, sukurta baigiantis pirmajam kūrybos tarpsniui (1898), pasak A. Skriabino, – skirtingų sielos būsenų veidrodis: kančios bei kovos su ja nuotaikas seka gracingas skerco, šį – liūdesio šešėliais bei slėpiningais troškimais nuspalvinta trečioji dalis, o finalas – plačiai išplėtotas „ugningas presto“. Pianistas visa tai įprasmino su jam būdingu giliamintiškumu, savitais niuansais ir vidine jėga. Baigiamasis vakaro akordas – Zbignevo ir Rūtos Ibelhauptų fortepijoninio dueto pasirodymas (Rūta J. Karnavičiaus klasę baigė 1986 m.). Pianistai atliko F. Liszto monociklinės simfoninės poemos „Mazeppa“ autorinę versiją dviem fortepijonams. Sukurta 1854 m. pagal V. Hugo (jis, kitaip nei A. Puškinas, kalbėjo apie sėkmingus Mazepos jaunystės metų žygius), ši poema švytėte švytėjo šiaip jau orkestrui būdingomis spalvomis, registrais, atskirų partijų „iššūkiais“ ir tikslinga jų darna. Atlikėjai pagrįstai sureikšmino daugeliui F. Liszto didžiųjų opusų būdingą herojinį pradą ir tauriausių žmogaus siekių polėkį. Klausantis atrodė, kad pianistai atkūrė absoliučiai viską, ką buvo sumanęs kompozitorius ir ką apskritai galėjo slėpti  interpretacinio meno gelmės.

 

Jurgio Karnavičiaus sukaktuvių vakarą vedė jo klasės 1957 m. absolventas Edmundas Gedgaudas, vėliau perėjęs į muzikologijos valdas. Jo žodiniai intarpai buvo ne formalus faktų išdėstymas, bet bendraujant su Mokytoju giliai išgyventos patirties impresijos. Joms nusakyti E. Gedgaudas, kaip visuomet, gebėjo rasti estetiškai motyvuotų charakteristikų, pabrėžti tai, kas svarbu, esminga. „Žodinę“ renginio partitūrą dar papildė Profesoriaus sūnus, perskaitęs 1973–1976 m. tėvo studentės Mūzos Rubackytės (turėjusios dalyvauti šventėje, bet užtrukusios Varšuvoje) laišką, o prieš dueto pasirodymą daug gražių žodžių apie savo pirmtaką išsakė neseniai akademijos rektoriumi tapęs Z. Ibelhauptas. Minėtina ir tai, kad prieš ir po koncerto susirinkusiųjų dėmesį traukė salės prieigose eksponuojama informatyvi fotografijų bei dokumentų paroda.

 

Kūrybiškos dvasios sklidinas, akademiškas (geriausia šio žodžio prasme), įspūdingas ir įtaigus – toks buvo tas vakaras, skirtas pagerbti iškilią asmenybę, ilgametį Rektorių ir garbų Profesorių.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.