Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Geriausių pianistų pasirodymai
Nuo japonų tradicinės muzikos iki „Kepurinės“
Živilė Pipinytė: Reikia tiek nedaug?(11)
Nauji filmai – „Tadas Blinda. Pradžia“
Aistė Račaitytė: Venecijos antipodai(3)
Įspūdžiai iš 68-ojo tarptautinio kino festivalio
Monika Krikštopaitytė: In memoriam Konstantinas Bogdanas(2)
(1926–2011)
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė: Vilniaus metonimijos(1)
Apie lietuviškojo miesto vaizdinius laikraštyje „Mūsų Vilnius”
Gediminas Kukta: Moters žvilgsnis(1)
Į Kauno festivalį žengia avangardinis kinas
Slovakų Naujoji banga Tarptautiniame Kauno kino festivalyje
Paulina Pukytė: Kur trečias brolis?(7)
Įspūdžiai po Terrence’o Malicko „Gyvenimo medžio“ peržiūros
Krėsle prie televizoriaus
Vyčio Jankausko šokio teatro spektakliai
Rugsėjo 30 – spalio 6
Rugsėjo 30–spalio 6
Rugsėjo 30–spalio 9
Rugsėjo 30–spalio 9
Rugsėjo 30–spalio 9
Algimanto Kunčiaus paroda „Kino užrašai: 1979–1984“ Šiuolaikinio meno centre

Danutė Gambickaitė

Vis pasigirsta balsų, kad fotografo Algimanto Kunčiaus kino įrašų archyvas abejingų nepaliko. Laisva kamera užfiksuoti kelių dešimtmečių vaizdai atveria dažnam tik iš meno istorijos pažintą erdvėlaikį. O toks keliavimas sustingdytame laike visada vienaip ar kitaip paveikia.


Archyviškumas Kunčiaus „Kino užrašuose“ labai ryškus. Atskirų vaizdo užrašų pavadinimai lakoniški ir tikslūs: vieta, data, vardas, pavardė ir nebent keli raktiniai žodžiai, nurodantys įvykio pobūdį ar apsilankymo tikslą. Filmuotos svarbios ir labai svarbios istorinės, legendinės asmenybės, dariusios įtaką vėlesnėms kartoms, formavusios jų pažiūras. Mąstyti apie šią judančių vaizdų parodą pirmiausia įdomu kalbėjimų apie atmintį, archyvus ir metraščius atokaitoje.

 

Kalbant apie Kunčiaus metraštininkavimo pradžią svarbi Jono Meko figūra. 1977 m. menininkų rūmuose (dabartinė Prezidentūra) vyko Meko kūrybos vakaras. Ten parodyti dienoraštiniai filmai labai paveikė Kunčių. Vėliau paskatintas dar ir geografo Česlovo Kudabos, gavęs 8 mm kamerą Kunčius pradėjo fiksuoti aplinką.

 

Kitas ne mažiau reikšmingas susidūrimas su Meko figūra išniro viename tekste, kuriame Kunčius mini pokalbio (jau po Nepriklausomybės atkūrimo) su Meku nuotrupą: „Nemažai visko prifilmavau... Man į tai gerai pasakė: „Tu pagyvenk, neskubėk karpyti. Vėliau bus daug įdomiau ir prasmingiau tą medžiagą sudėliot. Yra gerai, kai pagyveni.“ Kaip tarė, taip ir padarė – pagyveno, pabrandino ir pristatė, iš pradžių 2010 m. Agnės Narušytės kuruotoje parodoje „Nuobodulys“ Nacionalinėje dailės galerijoje ir dabar ŠMC vykstančioje Astos Vaičiulytės kuruotoje personalinėje parodoje „Kino užrašai“. Tęsiant mintį apie Meko figūros svarbą vis dėlto norisi pasakyti, kad menine prasme Kunčiaus filmai visai kitokie. Estetiškai išbaigti ir srūvantys liūliuojančių poetiškų vaizdų gausa. Viena kolegė žiūrėdama „Reminiscencijas“ taip užliūliuota tarė: „Bet kodėl taip gražu gražu – žiūri ir niekaip neatsižiūri.“

 

Regis, Kunčius tokių vaizdų, į kuriuos žiūri ir neatsižiūri, meistras, bet svarbu ne tik tai. Kalbant apie pačius „Kino užrašus“, galima būtų išskirti kelias ryškesnes užsirašymo, rinkimo strategijas. Viena – fiksuoti intuityviai ir laisvai, pasiduodant tėkmei, pačias įvairiausias atmintin įkritusias vietas ir situacijas, pavyzdžiui, Palangos paplūdimį, Lenino (Gedimino) prospektą, Angariečio (Kaštonų) gatvę, Kryžių kalną etc. Ši dalis parodos kuratorės buvo įvardinta kaip erdvių (tiek fizinių, tiek abstraktesnių emocinių ir jutiminių) dalis. Kita – fiksuoti konkrečius žmones, dažniausiai susijusius su kultūrine veikla, pavadinta portretų grupe. Šiuo atveju ryškesnė intencija tapti istoriškai vertingu dokumentu. Parodoje šios strategijos aiškiai atskirtos. Pirmoji vietą surado vizualine prasme meistriškai sudėliotoje kino salės ekspozicijoje, antroji ne prasčiau suregztoje pietinės salės ekspozicijoje. O reminiscencijos, kaip nepriklausomas dėmuo, nusileido žemiausiame sluoksnyje, rūsio salėje.

 

Kaip tikras judančių vaizdų metraštininkas ir archyvininkas Kunčius užfiksavo įvairiais atžvilgiais vertingų tam tikro laikotarpio akimirkų. Joje dažnai nebyli glūdi ne viena ryškų pėdsaką Lietuvos meno istorijoje palikusi, bet pačiais įvairiausiais pavidalais archyvuose ir muziejuose jau sustingusi asmenybė. Šių akimirkų kolekcijos pristatymą galima laikyti savotišku atstingdymu.

 

Į tuos atstingdymus galima pažvelgti ir kaip į jautrius psichologinius portretus. Pavyzdžiui, kokia užsidegusi ir energinga jau garbaus amžiaus sulaukusi pirmoji profesionali Lietuvos menotyrininkė Halina Kairiūkštytė-Jacinienė pasakoja apie parapsichologiją ir prisimena, kaip jai apsireiškė motinos vėlė. Arba kaip kukliai ir droviai Liudas Truikys po „Don Karlo“ premjeros nusilenkia žiūrovams. Tokių įgeliančių akimirkų tikrai daug. Galbūt todėl šiuos užrašus norisi ne skaityti, o skaitinėti su pertraukomis. Labai panašus jausmas apima, pavyzdžiui, skaitant J.L. Borgeso apsakymus. Regis, tokiam „skaitinėjimui“ palankios sąlygos susidaro dėl to, ką kitu atveju galima palaikyti trūkumu – tai kokios nors ypatingos ir vienijančios koncepcijos nebuvimas.

 

Tai ir paprasta, ir nepaprasta paroda, neteigianti, bet nuteikianti. Vartant „Kino užrašus“ neįmanoma nepastebėti, kad Kunčiui labai svarbus akimirkos ypatingumo pajutimas, tas įspūdis dar labiau sustiprėja skaitinėjant jo interviu ar kitus tekstus. Vis išnyra žodžiai: „jaučiu“, „kažkas“, „viduje“, „veikia“. Intuityvus ir poetiškas, virpantis ir gyvas, gilus ir daugiasluoksnis akimirkų fiksavimas tuos žodžius, regis, pagrindžia ir užpildo. Visa tai neblogai kristalizuoja vienas Kunčiaus pasakojimas apie Edzką iš Kauno, kuris padovanojo „Liubiteliu“ padarytą kontaktinį antspaudą su Kunčiaus namu. „Tada aš pajutau, kad jis pagavo ir uždarė laiką. Aš taip susijaudinau, taip stipriai, nors nemokėjau apibrėžti kodėl. Būna, kad kažkas įkrenta ir tavyje pasilieka“, – pasakojo Algimantas Kunčius. Rolandas Barthes’as tą įkritimą ir pasilikimą pavadintų punktum (įkandimu). Marcelis Proustas galbūt pyragėliu, išryškinančiu atminties juostas.

 

Tokius įkritimus provokuoja ir tarytum nepaleidžiantis Kunčiaus žvilgsnis. Jis judrus ir dažnai pasilieka prie iš pirmo žvilgsnio nelabai reikšmingų detalių, pavyzdžiui, įspaudų Truikio rankų odoje, atsiradusių palaikius kavos ar arbatos puodelį. Į juos Kunčius vis nukreipia kameros objektyvą, kaip ir į teatrališkus dainininkės Giedrės Kaukaitės, laipiojančios Vilniaus stogais, judesius, arba išplėstas ir nemirksinčias Kairiūkštytės akis. Arba į Gudaičio rankos judesį angliuku, kuris Kunčiui primena Rytus. Šie žvilgsniai konstituoja žiūrintįjį ir, sakytum, verčia narplioti daugiasluoksnius portretuojamų asmenybių vaizdus, kurie dažnai jau glūdėjo atmintyje, vienų susikurti iš istorijos, literatūros, kitų – iš prisiminimų nuotrupų.

 

Kiek kitaip nuteikia reminiscencijos. Žiūrėdamas jas tiesiog seki atspindžių judesius, mirgėjimus. Tai tarsi koks fonas mintims. Beje, savoti...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru