Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

M.K. Čiurlionio konkursui pasibaigus


Geriausių pianistų pasirodymai


Daiva Tamošaitytė

Share |
Jevgenijus Starodubcevas ir Zbignevas Ibelhauptas. D. Matvejevo nuotr.
Rugsėjo 14–23 d. vykęs tarptautinis M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas – jubiliejinis: vienuoliktas pagal skaičių, tarptautiniu jis tapo lygiai prieš dvidešimt metų. Ypatingą jį daro ir šįmet plačiai minimos M.K. Čiurlionio 100-osios mirties metinės.

Vytautas Landsbergis prisimena: „Konkursas labai senas. Jam nebuvo leista kviesti muzikų iš viso pasaulio – tai buvo ne mūsų, o labai svetima idėja. Tarptautinis konkursas gimė kartu su Lietuvos nepriklausomybe. Tai buvo 1990–1991 metai. Nežinojom, ar norintieji galės atvykti, bet jį paskelbėm. Artėjant rugsėjui, griuvo SSRS sienos, ir visi dalyviai atvažiavo. Nepavykus Maskvos pučui, nuotaika buvo labai šventiška.“ Šventiška nuotaika ženklino ir šiųmetinį, penktąjį.

 

Nuo ankstesniųjų šis konkursas skyrėsi keletu bruožų. Pirma, jis išlaiko aukščiausios kategorijos tarptautinių konkursų lygį ir plečiasi – tai rodo autoritetingas profesorių žiuri: pirmininkas Erikas T. Tawaststjerna (Suomija), vicepirmininkė Veronika Vitaitė (Lietuva), Peteris Eicheris (Vokietija), Petras Geniušas (Lietuva), Paolo Giacometti (Nyderlandai), Zbignevas Ibelhauptas (Lietuva), Ivari Ilja (Estija), Natalija Trull (Rusija) bei dalyvių skaičius (iš 50 pareiškusių norą dalyvauti atvyko 36). Žiuri autoritetu neleido abejoti gera konkurso atmosfera, sklandus darbas ir atrankos objektyvumas, kuris kaip reta atitiko daugelio klausytojų vertinimus. Procesui įtakos, be abejo, turėjo šviesi žiuri pirmininko asmenybė bei įgūdis derinti komisijos darbą: „Visiškas objektyvumas neegzistuoja, bet yra prieigos objektyvumas“, – pirmininkavimo principą atskleidė E.T. Tawaststjerna. Antra, vyksta reemigracijos procesas, grįžta užsienyje studijuojantys lietuviai (dalyvavo lietuvių iš Vokietijos, Anglijos, Ispanijos). Trečia, kaip teigė P. Geniušas, į finalą nepateko kituose konkursuose prizines vietas laimėję pianistai, ir tai gerokai nustebino Pasaulinės muzikos konkursų federacijos viceprezidentą Quinteną Peeleną, į mūsų šalį atvykusį pirmąkart. Turbūt galime pelnytai didžiuotis, kad 1994 m. į šią federaciją priimtas M.K. Čiurlionio konkursas įveikė ne tik didelę atranką, bet ir akivaizdžiai įrodė sprendimų teisingumą. Dar vienas taip pat svarbus bruožas, išskiriantis mūsų konkursą iš pasaulinio konteksto (išskyrus galbūt Azijos šalis), yra tėvynainiai, gausiai dalyvaujantys konkurse ir stebintys bei gyvai reaguojantys į jo eigą. Ne tik užsieniečiai komisijos nariai, bet ir ilgamečiai konkurso organizatoriai atkreipė dėmesį į aukštą dvasinę šalies kultūrą, kur tiek puikių jaunų žmonių, atsidavusių menui, tiek stiprių studentų pianistų. Tarkim, kaimyninėse Baltijos šalyse, pasak P. Geniušo, panašūs konkursai vyksta ne tokiose tinkamose koncertų salėse, o pasak Z. Ibelhaupto, publikos kitur būna „pusantro žmogaus“.

 

Naujiena buvo ir galimybė pasirinkti vieną iš trijų fortepijonų: be „Steinway“ ir „Fazioli“, šių metų tarptautinio F. Chopino konkurso nugalėtojos Juliannos Avdejevos iniciatyva LMTA Didžiojoje salėje, norint išbandyti ir pareklamuoti, atsirado naujausio modelio „Yamaha“, rūpestingai prižiūrima iš Prancūzijos atvykusio japonų derintojo. Šios progos konkurso dalyviai nepraleido: „Yamaha“ skambino daugiausia pianistų, o švelnusis dainingasis „Fazioli“ liko trečioje vietoje. V. Vitaitė patvirtino paplitusį specialistų požiūrį į japonų instrumentą, sakydama, kad stipriausia jo savybė yra ne skambesio kokybė, o garso lygumas. Matyt, todėl finale visi 6 dalyviai rinkosi karališkąjį „Steinway“. Ir dar viena naujiena, atjauninusi konkursą: profesorei pavyko įgyvendinti seną svajonę, kad konkurso sąlygose nebūtų nustatomas amžiaus cenzas, ją V. Vitaitė argumentavo retoriniu klausimu: „O jei tarp dalyvių atsiras Mozartas?“ Todėl 19–21 metų dalyvių buvo iš tiesų daug, ir jei jie nepateko į antrąjį arba trečiąjį turą, tai gavo puikią progą išbandyti savo sugebėjimus prestižiniame renginyje. Tarp jų perspektyvūs pasirodė jauniausioji dalyvė šešiolikametė baltarusė Darja Koval, pelniusi S. Karoso fondo apdovanojimą, septyniolikmetis Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivis Paulius Pancekauskas (doc. D. Kirilausko klasė), Muzikų sąjungos prizu apdovanota devyniolikmetė Morta Grigaliūnaitė (prof. H. Milne’o klasė, D. Britanija) bei 21 metų Joris Sodeika (prof. P. Geniušo klasė), už geriausią M.K. Čiurlionio Mažosios sonatos atlikimą pelnęs V. Landsbergio dovaną – M.K. Čiurlionio kūrinių fortepijonui albumą. Iš jaunesnių į antrąjį turą patekusių dalyvių verta paminėti muzikalumu, gražiu garsu pasižymėjusią Pauliną Dūmanaitę (prof. P. Reach klasė, Barselonos muzikos akademija), techniškus, švariai grojančius, gerai pasiruošusius Robertą Lozinskį (prof. Z. Ibelhaupto klasė) ir Antoną Ylikallio (prof. E. T. Tawaststjernos klasė).

 

Antrame ture dalyvavusi korėjietė Mili Jang (prof. P. Eicherio klasė, Karlsrūhės aukštoji muzikos mokykla) išsiskyrė kultūringu skambinimu, Tolimųjų Rytų kultūrai būdingu mentalitetu ir savitai traktuojamais lietuvių autoriais (vietomis V. Bagdono „Klounai“ ir net Čiurlionis suskambo rytietiškomis spalvomis), tačiau ilgai išlaikyti klausytojų dėmesį jai nepavyko. Iš užsienio svečių išsiskyrė estas Mihkelis Pollas (prof. I. Iljos klasė, Estijos muzikos ir teatro akademija), sprendžiant iš pasirinktos programos, mėgstantis skambinti šiuolaikinę muziką. Nors ir ne viskas pavyko, jis įtaigiai ir originaliai paskambino Čiurlionį, A. Remesos „Stigmas“, gerai susidorojo su sudėtingu atlikti G. Ligeti etiudu „Velnio laiptai“, nuskambėjusiu efektingai ir žėrinčiai. M. Pollas patraukė dėmesį įprasmintu, skoningu skambinimu, intelektualumu, meistrišku garso valdymu; jo kuriamos garso struktūros yra aiškios ir priimtinos, atlikti romantiniai opusai kupini vidinio nerimo, švelnaus polėkio, o lyrinės vietos nenusaldintos, kalbančios garso atspalviais. Muzikos informacijos ir leidybos centras M. Pollą apdovanojo prizu už geriausią šiuolaikinės muzikos interpretaciją, o M.K. Čiurlionio menų mokykla – už geriausią klasikinę sonatą, ir iš tikrųjų džiugu, kad trečiame ture nedalyvavusio gana stipraus pianisto talentas neliko nepastebėtas. Čia reikėtų atkreipti dėmesį, kad ne tik J.S. Bachas, I turo privalomoje programoje suklupdęs dažną tvirtai pasiruošusį ir įdomiai mąstantį muzikantą, bet ir Čiurlionis II ture tapo rimtu išbandymu pianistams. Žiuri pirmininko ir kitų užsienio komisijos narių nuomone, konkurso geografiją praplėstų leidimas šiuolaikinę muziką skambinti iš natų, o II ture atsisakyti privalomos Čiurlionio kūrybos, nes ji vis dar nėra gerai žinoma pasaulyje.

 

Į trečią turą nepatekęs lietuvis Paulius Rudokas (prof. V. Vitaitės klasė, LMTA), ir II turui atidavęs labai daug jėgų, pasižymi sukauptu, valingu, virtuozišku muzikavimu. Jam galima būtų palinkėti ugdyti drąsą ir charizmatinę atlikimo dvasią, kuri iškeltų jį į aukštesnę pakopą. Tuo tarpu Jurgį Aleknavičių (doc. A. Žvirblytės klasė, LMTA) galima pagirti už atrastą individualų stilių, savitą muzikinio pasaulio perteikimą – antai R. Schumanno „Vaikų scenos“, op. 15, buvo visai nevaikiškos, bet netgi labai filosofiškos, stilingai atlikta J. Haydno sonata Es-dur. Nuo praėjusio Čiurlionio konkurso smarkiai ūgtelėjęs pianistas laimėjo B. Dvariono mokyklos prizą.

 

Trečiame ture skambino ir diplomus pasidalijo pianistai Martyna Jatkauskaitė (prof. J. Havillo klasė, Guidhallo aukštoji muzikos ir teatro mokykla, D. Britanija), Motiejus Bazaras (prof. Z. Ibelhaupto klasė, LMTA) ir Veronika Kopjova (prof. B. Bertholdo klasė, Hanoverio aukštoji muzikos ir teatro mokykla, Vokietija). M. Jatkauskaitė – temperamentinga, žinanti savo vertę atlikėja. Lanksti ir artistiška, kūrinius ji atlieka charakteringai, stabiliai, nevengia veržlių proveržių, o lėtosioms dalims leidžia gražiai nuskambėti. Jos energija ir užmojis nepalieka abejingų, ji turi išsiskiriantį sceninį amplua, kurį įvardyčiau „įkaitusi geležis ir ledas“. M. Bazaras – kitokia meninė asmenybė. Tai dideles simpatijas keliantis muzikantas, skambinantis natūraliai ir patraukliai. Jo mąstymas iškalbingas, dvelkia kūrybinga ramybe, frazės – ir tai retas instrumentalistų gebėjimas – raiškiai kvėpuoja, o pauzės pripildytos dvasinių prasmių. Pianistas pelnė Lietuvos kompozitorių sąjungos prizą už geriausią lietuviško kūrinio atlikimą (J. Andrejevo „Estampą“). V. Kopjova gerai užsirekomendavo dar praėjusiame Čiurlionio konkurse. Tai rimta ir atsakinga, nepozuojanti atlikėja. Į jos išbaigtą skambinimą reikia įsiklausyti, ji priverčia viduje susikaupti. Gaila, kad finalui ji pasirinko J. Brahmso koncertą Nr. 1 d-moll, kuris, kaip sakoma, nėra „konkursinis“ – itin sudėtingas ir kupinas povandeninių rifų. Konkurse nepatartina groti nei per sunkių, nei naujų, dar nesusigulėjusių kūrinių – tai nerašyta taisyklė. Galbūt kitoks pasirinkimas būtų nulėmęs aukštesnius Kopjovos balus. Rizikavo ir III premijos laureatas danas Emilis Jensenas (prof. E. T. Tawaststjernos klasė, Sibelijaus akademija), trečiame ture skambinęs L. van Beethoveno koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 4 G-dur, op. 58. Nors E. Jensenas yra atlikėjas, kuris, pasak Tawaststjernos, ilgai brandina kūrinį ir moka planuoti, o koncertą paskambino lengvai ir greitai, jam, kaip ir Kopjovai bramsiškų, trūko bethoveniškų viršūnių ir meninio vaizdo jėgos visumos atžvilgiu. Tuo tarpu I ir II ture jis pasireiškė kaip profesionalus, savitas atlikėjas, turintis gražų garsą. Jo atliekamų kūrinių koncepcija buvo iki smulkmenų apgalvota, dėmesį patraukė savaip pabrėžiami prasminiai tonai, aiškūs reljefiniai sluoksniai ir išryškinamos savarankiškos abiejų rankų partijos. Danų pianistas gavo kvietimą atvykti į Lietuvą koncertuoti su Lietuvos kameriniu orkestru. II premiją iškovojo publikos numylėtinis Rokas Valuntonis (doc. A. Žvirblytės klasė, LMTA). Tai romantiško plano pianistas, kurio subtiliai natūrai labai tiko šviesi, skaidri mažorinė Mozarto sonata D-dur, K. 576, ji buvo išdailinta ir jautriai išmąstyta. Čiurlionio Preliudą d-moll VL 239 jis skambino poetiškais potėpiais, slaptingos harmonijos perteikė sielos nerimą. S. Rachmaninovo Etiudas-paveikslas a-moll, op. 39, Nr. 6 buvo intriguojantis, žėrintis, juo Rokas atskleidė tikrą atlikėjo temperamentą; tai buvo, gali sakyti, toks Rachmaninovas, koks ir turi būti: tikras etiudas, tikras paveikslas, tikras pianizmas. II ir III turo programą Valuntonis paskambino ne mažiau artistiškai ir įtaigiai – jam tiko ir šiuolaikiniai kūriniai, ir, žinoma, F. Lisztas, kurio parafrazę („Fausto valsą“ Ch. Gounod temomis) ir antrąjį fortepijoninį koncertą A-dur jaunasis virtuozas pasirinko strategiškai tiksliai. Kaip ir Bazaras, Valuntonis dar labai jaunas – tik 23-ejų, tad tikėtina, jog abu pianistai dar džiugins publiką naujais brandžiais atradimais.

 

Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos magistrantas (prof. N. Trull klasė) 29 metų Jevgenijus Starodubcevas tapo šių metų Čiurlionio konkurso atradimu (I premija). Tai pianistas, kuris turi jau susiformavusį individualų garsą, atlikimo stilių ir yra įvaldęs aukščiausios klasės fortepijono meną. Klasikinė mokykla be nereikalingų inovacijų ir tradicijų laužymo jam suteikia galimybę siekti profesijos aukštumų tobulinant atliekamų kūrinių meninę koncepciją. Visa konkurso programa – tiek klasikai, tiek romantikai, tiek trečiasis S. Prokofjevo koncertas fortepijonui C-dur, op. 26, – sužavėjo meistryste ir koncentruotu galingos dvasinės energijos srautu, kuris visada ženklina pirmo ryškumo menininko pasirodymą scenoje. Rafinuotu pasirinkimu nustebino II ture atliktas K. Szymanowskio stambios formos kūrinys „Kaukės“, op. 34, taip pat puiki M.K. Čiurlionio kūrinių interpretacija: už II ture geriausiai atliktą Čiurlionio mažų peizažų ciklą „Jūra“ bei Fugą b-moll J. Starodubcevas pelnė specialų prizą. Pasak Natalijos Trull, šis jos studentas išsiskiria interesų platumu, tai pasireiškia repertuaro įvairove ir vis nauju susižavėjimu vienu ar kitu kompozitoriumi ar epocha, jis vis dar augąs. Kad susitikimas su Čiurlionio fortepijonine kūryba buvo neatsitiktinis, liudija paties Jevgenijaus žodžiai: „Prieš dvejus metus, kai dalyvavau konkurse Italijoje, man draugas parodė Čiurlionio dailės albumą, kuris, pasak jo, keletą metų jam daręs didžiulį įspūdį. Albumą sklaidžiau gal dvi valandas ir negalėjau atsiplėšti. Grįžęs į Maskvą sužinojau apie Čiurlionio konkursą. Nusprendžiau sužinoti, kokią muziką rašo toks dailininkas.“ Starodubcevas pats komponuoja, rašo daugiausia kamerinę muziką (jo fortepijoninis trio buvo atliktas Japonijoje). Savo mokytojais jis laiko Schönbergą ir Miaskovskį. Apie Čiurlionį rusų pianistas turi originalią nuomonę: „Manau, kad Čiurlionis daugiau sąsajų turi ne su Skriabinu, o su vėlyvuoju Lisztu: tiek pat mažai natų, tokia pati pastanga per vokiečių mokyklos akademinę matricą prasiveržti į kitus lygmenis, kuriuos jis girdi. XX a. muzikoje Čiurlionis, mano akimis, atsidūrė toje pačioje draugėje kaip ir Szymanowskis, Hindemithas, Bartokas.“ O kitąmet jaunąjį talentą išgirsime vėl, nes Nacionalinė filharmonija ir „Piano.lt“ jį pakvietė koncertuoti.

 

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metai tęsiasi, ir tarptautinis M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas šiuo atžvilgiu vaidina labai svarbų vaidmenį. Nėra jokių abejonių, kad ir ateityje jis pateiks daug džiugių akimirkų ir atradimų.


„7 meno dienos“ Nr.34 (956), 2011-09-30

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

kMyvfCigUJJQvBUgA, 2012-01-11 06:58

Furrelaz? That's marvelously good to know.

Klausytoja, 2011-11-16 12:28

teko klausytis ir pirmojo ir antrojo turo dalyviu atlikeju.Saunus musu Lietuvos pianistai.Visi verti pagyrimo ir pagarbos.Nenusiminkit-jusu laikas dar ateis ir tapsit nugaletojais.Grojat puikiai.Sekmes visiems.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti