Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Apie ką yra opera „Otelas“?


Premjeros belaukiant


Beata Leščinska

Share |
Režisierius Eimuntas Nekrošius ir jo asistentė Jūratė Sodytė. M. Aleksos nuotr.
Dezdemona iš tikrųjų nekalta, ji neketino išduoti savo vyro. Taip prieš penketą su puse metų teigė Olegas Lapinas interviu teatro žurnalui „Bravissimo“. Ir pridūrė, kad „net ir Otelo negalima laikyti kaltu, nes ir psichiatrinėje ekspertizėje pasitaiko atvejų, kai žmogžudžiai išteisinami pripažinus, kad jie išgyveno patologinį afektą, t.y. visiškai negalėjo atsakyti už savo veiksmus.“ Tiesa, klausinėjama žymiojo psichoterapeuto buvo apie baleto „Dezdemona“ problematiką, bet turbūt nesiginčysime, kad ji tinka ir operai „Otelas“.

Kovo 18, 19 ir 20 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre vyks Giuseppe's Verdi operos „Otelas“ premjera (režisierius Eimuntas Nekrošius, dirigentas Gintaras Rinkevičius). Žinoma, šiek tiek unikalu, kad vieno teatro repertuare susiduria opera „Otelas“ ir baletas „Dezdemona“ (kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo), o jei dar pridėtume to paties Nekrošiaus statytą Williamo Shakespeare'o „Otelą“ dramos scenoje su balerina Egle Špokaite Dezdemonos vaidmeny, išeitų išties įdomi vienos temos, bet skirtingų žanrų dėlionė apibrėžtoje laiko ir erdvės atkarpoje.

Bet dabar ne apie tai. Klausimas štai koks - apie ką yra opera „Otelas“? 

 

Jei spręstume pagal pačią pjesę ir operos libretą (nors jo autorius Arrigo Boito, akylai prižiūrimas Verdi, gerokai pakoregavo Shakespeare'o pirmavaizdį), pamatytume, kad svarbiausia operos pora bene yra Otelas ir Jagas, nes Dezdemona - labiau pasyvus personažas. „Dezdemona yra visiška auka, - teigia filosofas Leonidas Donskis. - Viskas, ką ji jaučia, - tai patys kilniausi jausmai gyvenimo draugui ir vyrui, o visa baigiasi tuo, kad, deja, vien dėl to, jog Jagas pavydi Otelui, vien dėl vyrų konkurencijos, susirėmusių vyriškų ambicijų kilni moteris tampa auka.“ („Bravissimo“, 2005, Nr. 1) Operoje, kaip ir pjesėje, ji iki pat paskutinės gyvenimo sekundės, regis, nė nenutuokia apie intrigas, rezgamas aplink ją, ir nepastebi grėsmės. Juk Otelas 3 veiksmo pabaigoje (opera - 4 veiksmų) net pakelia ranką prieš žmoną. Tačiau, anot O. Lapino, „Dezdemonos meilė yra „daryk su manimi, ką nori“, o Otelo - „darysiu su tavimi, ką noriu, nes tu esi mano“. Dezdemona nėra labai valinga ir savarankiška, ji linkusi rinktis (ne tik ją renkasi) tokį žmogų kaip Otelas - turintį stiprų nuosavybės jausmą.“ („Bravissimo“, 2005, Nr. 1)

 

Verdi „Otele“ labai įdomiai transformavosi šiaip jau iš klasicistinės operos buffa (o žvelgiant dar giliau - iš commedia dell'arte) atėjęs esminis šeimininko ir tarno tandemas. Tik komiškojoje operoje sumanus ir savo tironišku šeimininku gebantis manipuliuoti tarnas paprastai yra teigiamas, simpatijas keliantis personažas (pavyzdžiui, Figaras), kurio intrigos padeda triumfuoti teisingumui. O jo šeimininkas gali pasigirti tik aukšta kilme (kaip Mozarto grafas Almaviva) arba stora pinigine (Verdi Falstafas), bet tikrai ne kilniais poelgiais ar tauria širdimi. „Otele“ - viskas atvirkščiai: Jagas vis dar tas pats sumanus ir savo suvereną aplink pirštą lengvai apvyniojantis pavaldinys, tačiau čia jis įgauna ryškų minuso ženklą, tampa absoliutaus blogio ir niekšybės įsikūnijimu. Beje, tokio santykio užuomazgą jau matome „Rigolete“, kur hercogo juokdarys toli gražu nėra teigiamas personažas (bet jo buvimas tėvu - kitas itin svarbus tipažas Verdi operose - gerokai sušvelnina atstumiančias Rigoleto savybes). O Otelas, išlikdamas tironišku, savininkišku suverenu (čia ir operos seria, ir operos buffa šaknys), nuo kurio įtvirtintų įstatymų ir užgaidų priklauso daugelio likimai, vis dėlto žiūrovams kelia užuojautą kaip tragiškas personažas. Juo, lygiai kaip ir komiškoje operoje, virtuoziškai manipuliuoja tarnas, bet Otelui tarsi perduodamos anksčiau sumanaus tarno pusėje buvusios žiūrovų simpatijos. Beje, ir kilmės klausimas čia pateikiamas atvirkščiai: Otelui užkopti į visuomeninės hierarchijos viršūnę padeda veikla ir asmeniniai nuopelnai, o ne kilmė (jis - mauras).

 

Taigi jei žvelgtume tik į siužetą, pelnytai galėtume klausti, kur čia meilė ir beveik - kuo čia dėta Dezdemona? Jos vaidmuo šiame kietų vyriškų žaidimų lauke tikrai nėra labai svarus. Anot L. Donskio, „Shakespeare'o papasakotoje istorijoje atsiranda universalaus skambesio apie moters tragediją vyrų pasaulyje, kuriame vyrauja pražūtingos aistros. Venecijos mauras Otelas, sykiu Jagas - jo tariamas bičiulis, o iš tikrųjų išdavikas ir pavyduolis, taip pat ir Kasijus - visi yra karo žmonės.“ („Bravissimo“ 2005, Nr. 1)

 

Tačiau operoje, žinoma, būtų didelė klaida nepaisyti muzikos ir pačios operos raidos dėsningumų. Kad taptų centrinis, personažas čia neprivalo daug veikti, pirmiausia jis turi gražiai, įtaigiai (ir daug) dainuoti. O kas ryškiausiai įkūnija operos galią (taigi ir muzikos galią, nes, pasak slovėnų filosofo ir kultūros teoretiko Mladeno Dolaro, opera - tai muzikos galios manifestacija, padarymas matoma), jei ne operos diva? Tasai išties centrinis operos plačiąja prasme personažas, su kurio nunykimu XX a. kūriniuose daugelis sieja ir operos žanro jos klasikiniu pavidalu mirtį.

 

Aida arba Džilda taip pat nėra labai aktyvios veikėjos, bet jų dainavimas, skambantis balsas - tai ypač aktyvi ir didelį poveikį turinti garsinės materijos dalis. Ir būtent divos mirtis - dažniausiai aukojantis ir visada nepelnyta - operos scenoje sukelia didžiausią žiūrovų simpatijų bangą, šis momentas sukelia katarsį. Tad muzikos lygmeny XIX šimtmetis - tai moterų triumfo operoje amžius, nors siužetai lyg ir nurodo, kad tos epochos operų kūrėjai su Verdi, vienu svariausių to „žaidimo“ dalyvių, priešaky labai nemėgo moterų. Mladenas Dolaras pateikia pavyzdžių: divos scenoje susidegina („Norma“, „Chovanščina“), nuduriamos („Karmen“, „Rigoletas“), pasmaugiamos („Otelas“), palaidojamos gyvos („Aida“), nusižudo („Madam Baterflai“), nušoka nuo bokšto („Toska“), numarinamos tuberkulioze („Traviata“, „Bohema“), miršta iš meilės ir pan. Nors teisybės dėlei reikia pripažinti, kad ir vyrų nesigailima, pavyzdžiui, valdovas pasirodo esąs žudikas ir pasmerkiamas mirčiai kankinamoje vienumoje („Borisas Godunovas“). Nereikėtų stebėtis, nes, pasak Dolaro, XIX a. opera tapo iš esmės „katastrofų“ menu. Mintyse peržvelgus operų siužetus teks sutikti, kad operai neabejingas filosofas teisus.

 

Tad - apie ką yra Verdi opera „Otelas“? Kitaip nei nemaža dalis operų, kurių „nuogas“ siužetas atrodo beveik visiška nesąmonė, matuojant jį sveiko proto masteliu (pavyzdžiui, Verdi „Trubadūras“), „Otelas“ turi puikų ir tvirtą šekspyrišką pagrindą. Tačiau net ir šiuo atveju būčiau linkusi sutikti su minėtuoju Dolaru, kad operoje viešpatauja ir yra svarbiausia fantazijos logika. Kaip sapne. Sapnas gali būti labai nelogiškas ir neįtikimas, bet kartu keistomis metaforomis atskleisti ypač svarbius, tiesiog esminius dalykus, kurių „blaivia“ kasdienybės akimi nematome. O jei Verdi „Otelas“ nuo 1887-ųjų vis dar statomas ir jį žiūrėti bei jo klausytis vis dar einama, galima spėti, kad ir šį n-tąjį kartą opera mums atskleis kažką labai svarbaus apie mus pačius.


„7 meno dienos“ Nr.9 (931), 2011-03-04

Versija spausdinimui

Komentarai

2Z81qb2c, 2017-03-22 08:06

We codu'lve done with that insight early on.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti