Koncerto programą sudarė Algirdo Martinaičio „Nebaigtoji“ simfonija, Dmitrijaus Šostakovičiaus Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 1 a-moll ir Sergejaus Rachmaninovo Simfonija Nr. 3 a-moll. Trys visiškai skirtingi XX a. veikalai, bet juos vienija tragizmo tema. A. Martinaitis pirmojoje „Nebaigtosios“ dalyje tragiškai blaškosi apimtas gyvulizmo (paties autoriaus terminas) apsupties siaubo, o antrojoje tyliai ir sentimentaliai apsiverkia. D. Šostakovičius tragediją ilgai apmąsto, bet į bejėgiškas dejones negrimzta, įnirtingai ginasi pasitelkęs šaižiausią ironiją, sarkazmą, netgi patyčias... S. Rachmaninovas didžiulėje simfoninėje drobėje tragiškumą išreiškia, sakytum, visa siela ir kūnu, romantiškai skausmingai, didingai ir pakiliai. Įvardinta dviejų kūrinių a-moll tonacija – dar vienas, bendras minorinis kūrinių bruožas. Tiesos dėlei iškart reikia pridurti, jog Šostakovičius ir Rachmaninovas šią tonaciją traktuoja visiškai skirtingai, o A. Martinaitis – dar laisviau, bet jo kūrinys irgi prasideda būtent a (t.y. la) garsu.

Apie abiejų simfonijų atlikimą – glaustai, nes labiausiai šiame koncerte man rūpėjo buvusios M. Rostropovičiaus fondo stipendininkės smuikininkės Dalios Kuznecovaitės pasirodymas. A. Martinaičio opusas jau senokai įsitvirtino orkestro repertuare. R. Šervenikas šią partitūrą yra išnagrinėjęs iki smulkmenų, tad išgirdome gerai subalansuotą, logišką kūrinio interpretaciją. Man jis bylojo apie tragišką žmogaus ir minios susidūrimą, nesusikalbėjimą, vienišumo jausmą. S. Rachmaninovo simfonijos interpretacijoje buvo justi racionalusis pradas, labai aiškiai dėstomos mintys, tikslumas, gana saikingos dinaminės bangos. Mėgstantiems jausmingus Rachmaninovo muzikos bangavimus jų galėjo stigti. Po pirmosios dalies modernios muzikos klausą glostė darnūs styginių unisonai, spalvingi harmonijos junginiai, aiškios derminės krypties melodijos. Atskiro pagyrimo nusipelno raiškūs ir tikslūs orkestro artistų solo epizodai.

Smuikininkė Dalia Kuznecovaitė šįsyk atliko D. Šostakovičiaus Pirmąjį koncertą, sukurtą 1948-aisiais. Tais metais buvo paskelbtas garsusis Ždanovo nutarimas, kuriame, greta kitų, sukritikuota ir D. Šostakovičiaus muzika. Kompozitorius po šio nutarimo supaprastino savo muzikinę kalbą, daug rašė kinui. Bet tikrojo mąstymo neatsisakė, kūrė veikalus ir dėjo juos į stalčių. Čia pakliuvo ir Pirmasis smuiko koncertas, į viešumą iškilęs gerokai po Stalino mirties, 1955 metais. Kūrinys, skirtas Davidui Oistrachui, suskambėjo jo pastangomis, be to, atlikėjas redagavo ir smuiko partiją. Šį koncertą smuikininkai labai mėgsta ir groja nepalyginti dažniau negu vėliau sukurtą Antrąjį. Smuikininkė D. Kuznecovaitė taip pat tiesiog įsimylėjusi šią muziką. Tai buvo lengva justi klausantis jos interpretacijos. Keturių dalių kontrasto principu (lėta–greita–lėta–greita) sukonstruotas ciklas stebina muzikinių minčių gausa ir kartu labai aiškia jų prasme. Pavyzdžiui, pirmojoje, pavadintoje Noktiurnu, tradiciniu noktiurnu net nekvepia. Tai greičiau niūrūs apmąstymai, prasidedantys nuo pat tylutėlio pirmojo tamsaus motyvo, kuriame yra net dvi tritonio slinktys, ką jau kalbėti apie gausias sekundomis šliaužiančias intonacijas. Mintys praskaidrėja retai. Ilgos ir klaidžiojančios melodinės linijos perteikia ramybės nerandančio žmogaus mintis... D. Kuznecovaitė šiems mintijimams suteikė tokią raiškią ir prasmingą formą, jog klausėmės muzikos tarsi gyvos kalbos, įdėmiai sekdami mažiausią minties vingį. Turtingos išraiškos priemonės – skirtingas vibrato, tembrų gausa, stryko intensyvumo kaita – tik maža dalis smuikininkės įvaldytų grojimo paslapčių. Taip pat įprasmintai ji atliko ir kitą lėtą dalį, Pasakaliją, o jos gale – ilgą sudėtingą kadenciją. Koncerto greitosios dalys – Skerco ir finalinė Burleska – pareikalavo ne vien išskirtinio techninio meistriškumo, bet ir ypatingų fizinių galių, kuriomis ši trapi būtybė stebina ne pirmąsyk. Išreikšti šioje muzikoje slypintį sarkazmą, agresiją, ironiją, „išrėkti“ tai ypač garsiai, greitai, drastiškai, bet neperžengus estetikos ribų pasiseka toli gražu ne kiekvienam jaunam smuikininkui. D. Kuznecovaitei išties pavyko. Harmoningai solistei atitarė orkestras, jo vaidmuo šiame veikale kur kas reikšmingesnis nei įprastame instrumentiniame koncerte. Buvo justi, kad smuikininkė ir dirigentas R. Šervenikas taip pat žiūri į muziką.

Kad po tokio fiziškai sunkaus kūrinio sulauksime dar ir biso, nesitikėjau. Ir dar kokio! Niccolo Paganini variacijų „La Molinara“, galutinai sužavėjusių įvairiapusiu smuikininkės virtuoziškumu. Tiesa, baiminantis kūrinio ilgumo, buvo pateiktas kiek sutrumpintas variantas, tačiau esu tikra, kad publika mielai būtų išklausiusi ir jį visą.

D. Kuznecovaitė trokšta dar tobulėti, tad, nors ir baigė studijas Rostoke, įstojo į Paryžiaus konservatoriją. Palinkėkime jai sėkmingų studijų ir koncertų, kurių ateities planuose jau dabar gausu.

„7 meno dienos“ Nr.14 (982), 2012-04-06