Kinai tiki, kad Dangiškojo imperatoriaus rūmai yra netoli Šiaurinės žvaigždės, o Šiaurinę kinų mitologijoje simbolizuoja būtent purpuro spalva, todėl ji tinkama ir žemiškajam valdovui. Miestas vadinamas uždraustuoju todėl, kad imperatorių laikais paprastiems mirtingiesiems buvo griežtai draudžiama į jį patekti.

Uždraustojo miesto statyba truko bemaž dvidešimt metų – net iš atokiausių Kinijos provincijų buvo vežama daugybė medienos ir kitų statybinių medžiagų. Miesto pastatus projektavo geriausi Kinijos architektai, jie net tvirtovę juosiančią raudoną sieną suprojektavo taip, kad ją perlipti būtų praktiškai neįmanoma. Raudona, kaip ir geltona, yra svarbiausios imperatoriškos šeimos ir Uždraustojo miesto skiriamosios spalvos.

Kokia muzika jame galėjo būti grojama?

Kinų muzika sena kaip ir visa Kinijos civilizacija, todėl ji glaudžiai susijusi su gamtos reiškiniais, apeigomis, ritualais, mitologija, religija, filosofija, medicina. Muzika senovės Kinijoje buvo laikoma mokslo šaka. Tai mokslas apie muzikos galią, poveikį ir konstrukcijas. Muzika net buvo laikoma gydymo priemone. Liaudies muzikos veikiama gimė ir vystėsi kinų klasikinė opera.

Dalį šio didžiulio kultūros palikimo galėjome ir mes išgirsti Vilniuje, Kaune ir Alytuje. Kinijos ir Lietuvos diplomatinių santykių 20-mečio proga Lietuvoje viešėjo Naujasis purpurinis Uždraustojo miesto orkestras. Tai kinų klasikinių ir liaudies instrumentų virtuozai, tobulai valdantys Hugin – dvistygį vertikaliai ant kelių laikomą strykinį instrumentą, kiniškų fidelių (smuikų) šeimos atstovą, Pipa – kartais vadinamą kiniška keturstyge liutnia, taip pat apvalaus korpuso liutnią Ruan, Dizi – skersinę bambukinę fleitą, Xiao – išilginę fleitą, Sanxian – tristygę liutnią, Liuqin – kartais vadinamą keturstyge kiniška mandolina. Visų šių instrumentų labai charakteringi tembrai nuostabiai susilieja į pasakišką Rytų muzikos orkestrą. Beje, šią sudėtį papildo dar du skambinamieji horizontalūs instrumentai – cimbolų pirmtakas Yangqin, atliekantis ir bosinę funkciją, bei 19–23 stygų kinų „kanklės“ Guzheng.

Muzikos instrumentai per ilgą laiką yra taip ištobulėję, kad jais galima pagroti viską. Labiausia, aišku, norėjosi išgirsti kuo daugiau tradicinės muzikos. Skambėjo kaimo ir miesto liaudies ir tradicinė muzika, atliekama orkestro ir solo instrumentų, iš kurių išsiskyrė solistas Hua Wang, fleita dizi atlikęs kūrinį „Skrendanti kurapka“, ir Pipa instrumento virtuozė Jing Yang, atlikusi įspūdingą tradicinio stiliaus improvizaciją „Karaliaus Chu Doffis šarvai“. Kinų tradicinė muzika turi istorines asociacijas ir buitinius vaizdinius keliančius pavadinimus, kuriuos suprasti labai padėjo vaizdo instaliacijos ekrane (autorius ir režisierius Yan Lin).

Kiek nuvylė garsaus kinų kontratenoro Ma Xiao pasirodymas. Gražu buvo klausytis jo savotišku balsu atliekamos kinų tradicinės muzikos, tačiau Antonino Dvoržako, Fryderyko Chopino ir Georgo Friedricho Händelio kūrinių atlikimas neįtikino. Gal ir įdomu, kai kinų liaudies instrumentais atliekama Europos klasikinė muzika, tačiau Kinija tokia turtinga savo nacionalinių vertybių, kad mums jų tikrai nebūtų per daug.

Buvo labai įdomu išgirsti Kinijos profesionalią akademinę muziką ir Pekino operos instrumentinį fragmentą. Tiesiog sužavėjo kompozitoriaus Danhong Wang keturių dalių kompozicija „Svajos prie žydinčios slyvos“ ir žanrinis, mitologiniais motyvais pagrįstas Hang Zou kūrinys „Šokantis girtas Devarajas“.

Naujojo purpurinio Uždraustojo miesto orkestras suburtas iš geriausių Kinijos konservatorijų auklėtinių, jie ne tik patys muzikuoja, bet ir dėsto prestižinėse muzikos mokymo įstaigose. Štai orkestro direktorė, instrumento Pipa virtuozė, daugelio konkursų laureatė ir tarptautinių festivalių dalyvė Jing Yang yra Pekino konservatorijos profesorė, o orkestro meno vadovas ir dirigentas Shun Liu – taip pat profesorius ir daugelio meistriškumo kursų vedėjas.

Šis orkestras visam pasauliui demonstruoja Kinijos tradicinės ir profesionalios muzikos daugiaspalviškumą, eleganciją ir meistrystę.

„7 meno dienos“ Nr.35 (957), 2011-10-07