Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Nutolstant


Iš laiškų toli nuklydusiam vilniečiui


Edmundas Gedgaudas

Share |
Mūza Rubackytė ir Francesco Nicolosi. D.Matvejevo nuotr.
Juk nerašinėtume vienas kitam tų laiškų, jeigu kadaise susitikdami nebūtume įpratę pagvildenti, ką išgirdom koncertuose arba iš palankiai susiklosčius aplinkybėms įsigytos plokštelės. Gal to įpročio likučiai mums šiandien pakeičia dienoraštį? Kažkodėl įspūdžiams apie Luką Geniušą man prireikė būtent anų senųjų pokalbių. Ar vadintini jie pasamprotavimais? Dabartinė rašanti panelė juos paverstų pasamProtavimais, bet juk mudu (aš tai ypač) dažniau ne protaujame, o tik stengiamės neprarasti ryšių su intuicija. Ji juk rečiau klysta negu protas, ir gal dažniausiai tas, kurį įprasta vadinti sveiku, taigi – Protu. Už Tavo pametėtą paskatą pasisaugoti „recenzijų stiliaus“ esu iš tiesų dėkingas. Pats jo (kaip ir jų) nebenoriu, vis dažniau galvodamas, jog metas iš tų sferų trauktis.

 

Jau ne sykį Tau esu minėjęs, kad vos švystelėjusią kažkelintame intuicijos sluoksnyje mintį, kuri tuoj tuoj dings, sugrąžina atsiverstas tekstas. Būna, kad dar ir nepažįstamas. Nesugebu to protu paaiškinti. Dabar panašiai nutiko su 1995-ųjų sausį skaitytu, vėliau skaitinėtu Stanisławo Barańczako ciklu Podróż zimowa. Gal ankstyvos sutemos man priartino Schuberto Winterreise? Poznanėj gyvenantį poetą tos dainos paskatino parašyti joms kitus tekstus. Tą jau Tau minėjau. Dabar aš – įsiskaitydamas – dar kitaip juos suvokiu, Schuberto melodijas imu labiau girdėti Barańczako, negu Müllerio tekstais. Norėčiau, kad juos susirastum ir deramu momentu (šiomis dienomis tokių turime į valias) paskaitytum. Kaip tik su jais buvau prieš televizijai transliuojant pirmojo Tau aprašinėto festivalio koncerto įrašą. Ar tik atsitiktinumas man sugretino tuos tokius tarpusvyje tolimus pasaulius? Kad daryčiau išvadą, kad ryžčiausi... Supratai?  

 

Bet dabar, jau ne(be)recenzuodamas, mintyse vėl gretinu Goernerio Lisztą ir jo Chopiną. Ir man tebeatrodo, jog Fryderyko slėpiniai, rakinami Liszto raktu, sugirgžda. Smulkiesiems Liszto garseliams tinka „mechaniškumas“, skraidinantis pianistą virš teksto – atskirų garsų reikšmė menksta, užtat kaip žėri jų visuma! O greitieji Chopino tempai prašyte prašo saitų su kiekvienu atskiru garsu. Lukas tokiuose Chopino sonatų tarpsniuose spėja juos pakalbinti. Ir net po Marche funèbre atskubėjusios pamėklės saugo pakitusį garsų materialumą, finalas įgyja krištolo briaunų.

 

Thalberg, Kalkbrenner, Liszt, Herz... Juk Fryderykas skambino visai kitaip negu šie jo amžininkai. O sugebėjo kiekvieno jų braižą parodijuoti! Pats jis liko tasai vienintelis – nuo pat pradžios, nes savo kūrinius skambindamas jis ir kaip pianistas būdavo tik jo pasiektoje viršūnėje. Chopino dvasiai artimas romantizmas, o skoniui – klasicizmas. Ar daug šiandien beaptinki sugebančių, nepasitelkiant vaidybos, susieti tuos du pradus? Ne tik muzikoj. Sakysi, kad brillant stiliaus virtuoziškumą jis toleravo, pats jam atiduodamas duoklę. Bet juk taip pat žinom, kad „grynąjį romantizmą“ ne itin vertino. Kodėl? Gal kai kas jam atrodė pernelyg tiesmuka, įkyru, „plokščia“? Liūdesys, euforija, polėkis, pyktis... Romantikų kūryboje kai ką galima ganėtinai tiksliai įvardyti. O Fryderykas sklandė sferose, kurias sunku nusakyti žodžiais. Amžininkai, klausydamiesi jo skambinimo, sakė galintys prisiekti, kad kito panašaus nėra, bet nesugebėdavo tos nuostabos išreikšti žodžiais. Įsiklausančius stulbindavo neįprastai kintanti formos, minčių, jausmų tėkmė, kuri betgi neatmeta klasicizmo autoriteto. Lukas tą jau savaip suvokia, supranta, perteikia.

 

THALBERG! Magiškas anuomet vardas. Šalia atletiško virtuoziškumo jo muzikai reikia ir artistinio lankstumo, protarpiais – grakštumo, elegancijos. Tų šiandien nykstančių dalykų. Kai kam atrodė, kad Thalbergas rašė tarsi „trims rankoms“. Jo virtuozinę Bellinio „Somnambulos“ fantaziją festivalyje skambino Francesco Nicolosi, neapolietis. Mūzos pakviestas pabaigos koncertui, kadaise, regis, patyręs pianistinės sėkmės tarpsnių. O aš, jau pažinęs „Normos“ įkvėptas Liszto ir mane sužavėjusio Masatakos Gotos vizijas, bandžiau įsivaizduoti, kaip šis japonas „Somnambulos“ bel canto keltų iki anos katarsinės kaitros. Nes neapoliečio skambinama, ši muzika tepriminė ugnikalnį, primiršusį dūmų kvapą. Su simfoninio stygininkais svečias trenkė Liszto „Prakeikimą“, prie kurio nesiprašydinamas pridėjo du bisiukus. Jų neatpažinau. Šervenikas dirigavo pakiliai, taip publiką vesdamas per Liszto „Prometėją“, Berliozo „Rákóczi maršą“, kaskart džiuginantį orkestruote, Beethoveno uvertiūrą „Karalius Štefanas“. Ir tada – Beethoveno–Liszto „Atėnų griuvėsiai“ (fortepijonas, orkestras), labai tinkantys Mūzos Rubackytės sumanyto festivalio pabaigai. Jai pačiai irgi. O bisui sekė Antrosios vengrų rapsodijos versija keturioms rankoms. Šaunu! Mat buvo dar ir reginukas, nes antrosios partijos ėmęsis Nicolosi netrukus, kūriniui skambant, persėdo Mūzos vieton, o ji – į jo, vėliau sugrįždama išeitinėn pozicijon. Taip jie dar ir dar kartojo tą šmaikščiai sumanytą, grakštų fokusiuką. Buvo bisui ir Marijai Moravskai paskirta pjesė, padėjusi Mūzai čiurlionišku potėpiu dailiai užbaigti pianistų šventę.

 

Gėlės, gėlės, gėlės... Būtini pabaigos koncerto ritualai. Bet juk mūsų filharmonija ir šiaip jų, tegu ir kuklesnių, nestokoja. Prieš kiekvieną koncertą tebegyvuoja priminimai, kas šiandien koncertuos, ką išgirsim (neretai ir įvertinant). Gal ne tik aš pasijuntu esąs vėpla, nesusivokiantis kur atėjęs ir, turėdamas rankoje koncerto programą, ne(be)pajėgiantis pasiskaityti. O Vilniaus troleibusuose pasigirstančio įrašyto teksto pamokymai mane traktuoja lyg darželinuką, deklamuojančia tartim primindami filharmoniją. Nei šis, nei tas...

 

Per radiją girdėjau šaunųjį estą Reiną Raudą (iš manęs esi gavęs jo eseistinį romaną) samprotaujant apie lietuvių polinkį reikšmintis. Prisiminiau ir mūsų pomėgį Public Relations paženklintus asmenis rituališkai adoruoti. Neieškok čia nuoširdumo, nes jį išstūmė toji PR kosmetika. Tu irgi pastebėjai, jog nuo sovietmečio tolstant tos apraiškos Lietuvoje stiprėja, plisdamos ne tik per šventes, bet ir kasdienybėje, panūdusioje būti non stop pakilia, nekasdieniška. O išeina kičas, verčiantis vis dažniau ilgėtis natūralaus šiokiadienių žavesio.

 

Vis dėlto festivalio Mūza rodė neišsenkantį sumanumą ir energiją. Ji rasdavo, ką apie Lisztą lakoniškai pasakyti prieš kiekvieną koncertą. Internetiniuose „Bernardinuose“ skaičiau pokalbį su ja – Mūza Rubackyte, – anot šią muzikę kalbinusios Dalios Rauktytės, ji „kritikų įvardijama kaip ryškiausia ir svarbiausia šių laikų pasaulio pianistė“. O pati Mūza, kalbėdama apie Liszto vaidmenį XIX amžiaus kultūroje, „Bernardinų“ skaitytojui paaiškina: „Tai asmenybė, be kurios joks kultūrinis gyvenimas Europoje nebūtų vykęs“. Tad gal Tave sudominau ir pasiskaitysi pats? Kad ir greta Barańczako.

 

P.S. Ar pajėgtum apibūdinti savo požiūrį į iškilių kūrėjų sukaktis? Kaip tas jų pasiektas aukštumas matuotum? Kalną – tai nuo jūros lygio. O nuo kur tokį Antaną Gudaitį, Liudą Truikį, Vytautą Bacevičių? Kartais girdžiu sakant „esame jiems per maži“. Pats irgi panašiai pagalvoju.

 

Kai prieš šešetą metų minėjom Vytauto Bacevičiaus šimtmetį, šventėm išties impozantiškai.

 

Bet juk buvo aišku, jog tai – duoklė mums „vis dar“ neįprasto masto kūrėjui ir mūsų sąžinės apraminimui. Keblumų kelianti sukaktis praeis, ir mes tą Vytautą vėl sėkmingai pamiršim. Tokie tie mūsų ritualai. Norėdami juos pajudinti, turėtume kai ką savyje keisti, tačiau šito juk bijome lyg velniai švęsto vandens.

 

O štai užpernai buvo minimas šio kompozitoriaus ir pianisto sesers Grażynos Bacewicz (prieškariu ją Lietuvoje vadino Bacevičiūte) šimtmetis. Lenkams tos kompozitorės ir smuikininkės nereikėjo „prisiminti“, nes jos muzika seniai įsibuvo koncertų programose, gausiuose įrašuose. Lenkų kultūra – kompozitorės namai, tad ir kitur jos kūryba nesijaučia esanti benamė. Europa jos muziką pažįsta, vienas didžiųjų dabarties pianistų (tą sakau ne „Bernardinams“) Krystianas Zimermannas įrašinėja ir savo koncertuose skambina Grażynos Bacewicz kūrinius fortepijonui. Kiek jis nutuokia apie jos brolį, rašiusį neprastesnę (kalbant kukliai) muziką, taip pat ir fortepijonui? O gal išvis jam neteko apie jį girdėti?

 

Nepamiršiu, kaip Andrius Žlabys po 2005-ųjų spalį surengto rečitalio, skirto Vytauto Bacevičiaus kūrybai, viešai prisipažino pasijutęs taip, lyg būtų aptikęs skrynią su užkastu lobiu. Dabar, po šešerių metų, gal šis pianistas jau šliejasi prie mūsų nepajudinamos nuostatos „...deja, esame per maži“. Bepigu Krystianui (irgi gyvenančiam toli nuo tėvynės), nes jo šalis dešimteriopai už Lietuvą didesnė, o ir Grażynos lobių niekas nebuvo užkasęs. Tokios tad ritualizuotos mūsiškių jubiliejų dviprasmybės... Supranti?

 

Skaityk Barańczaką. Schuberto melodijos Tau savaime suskambės. Su jom geriau, kur kas geriau.


„7 meno dienos“ Nr.44 (966), 2011-12-09

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

UlpQqS5fB, 2015-09-21 16:52

Yea, there's something deifliteny going around, I've seen a few other people with the same symptoms too. My boyfriend tried to get me to eat some 순두부찌개 too, but I just wasn't craving spicy things.... what I really wanted was some chicken noodle soup or something with a lot of broth... but I settled for the juk since we were out to go to the doctor's office anyway...

, 2012-04-03 20:18

Autorius pasufleravo čia gerą mintį- nuo šiol Rubackytę vadinsiu "Atėnų griuvėsiais".

rok, 2011-12-11 15:37

Skaičiau visus tris laiškus. Subtilus stilius, viskas pasakoma elegantiškai. Vertinga

ST, 2011-12-11 13:30

Nemenka tikimybė, kad ironiją Mūzos adresu (cituojant "Bernardinus") dalis skaitytojų suvokė kaip jai skirtą komplimentą.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti