Šis renginys, prasidėjęs lapkričio 7 d. simfoniniu koncertu, kuriame, be solistų, dalyvavo ir Kauno valstybinis choras, aprėpė gabių vaikų koncertą ir tris talentingų pianistų rečitalius, o baigėsi, tarsi įrėmindamas visą festivalį, taip pat simfoniniu koncertu, kuriame, panašiai kaip ir pradžioje, dalyvavo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras bei pati meno vadovė Mūza Rubackytė.

Penktasis koncertas, o kartu - trečias solinis pianisto pasirodymas - įvyko lapkričio 24-ąją. Skambino didis prancūzų menininkas, interpretatorius Jeanas-Philippe'as Collard'as, apie kurio atlikėjišką bendraautorystę su pasaulinio „auksinio fondo“ kompozitoriais Claude'u Debussy, Maurice'u Raveliu bei Olivier Messiaenu susižavėję vis kalba ir šio kūrybinio vyksmo subtilybes aptarinėja profesionalai. Ar įmanoma žodžiais išreikšti įspūdžius, patirtus prisilietus prie tikro meno?

Nemažai melomanų turi daugybę šio pianisto įrašų. Daugiau kaip 50-ties pozicijų diskografijoje - M. Ravelio, penki C. Saint-Saenso koncertai, E. Chaussono Koncertas smuikui, fortepijonui ir styginių kvartetui op. 21 su smuikininku Augustinu Dumay ir „Muir“ styginių kvartetu (Charleso Croso akademijos Grand Prix), S. Rachmaninovo „Etiudai-paveikslai“, J. Brahmso „Vengrų šokiai“ (su pianistu Micheliu Béroffu, amerikiečių žurnalo „Stereo Review“ paskelbtas „Metų įrašu“). Neseniai EMI išleido P. Čaikovskio Pirmojo koncerto ir Pierre'o Sancano (J.-P. Collard'o fortepijono pedagogo Paryžiaus konservatorijoje) Koncerto fortepijonui kompaktinę plokštelę. Netrukus pasirodys S. Rachmaninovo, N. Rimskio-Korsakovo ir A. Skriabino koncertų fortepijonui įrašų serija. Tikrai didžiulis produktyvumas!

Išgirsti menininką, kuriantį koncertinėje salėje, - visiškai kas kita, nei klausytis kad ir puikių „užkonservuotų“ meno gaminių.

J.-Ph. Collard'as gimė 1948 m. Šampanės regione, muzikų šeimoje. Skambinti pradėjo penkerių. Į Paryžiaus nacionalinę konservatoriją jis buvo priimtas labai jaunas. Šešiolikos jam jau įteiktas šios konservatorijos Premier Prix diplomas. Pianistas labai sėkmingai dalyvavo daugelyje konkursų, tarp jų pažymėtini tarptautiniai Marguerite Long-Jacques Thibaud (1969, Grand Prix) ir György Cziffra (1970, taip pat Grand Prix).

2003 m. J.-P. Collard'as apdovanotas aukščiausio laipsnio Garbės legiono Riterio ordinu. Tai garbingiausias Prancūzijos Respublikos apdovanojimas, jį 1802 m. įsteigė Napoleonas Bonapartas.

J.-P. Collard'as groja rečitalius, bendradarbiauja su garsiausiais pasaulio simfoniniais orkestrais, vadovaujamais įžymiausių dirigentų, kviečiamas skambinti prestižiniuose pasaulio festivaliuose. Pianisto vien prancūzų muzikos repertuaras labai platus - nuo C. Saint-Saenso ir G. Fauré iki M. Ravelio ir F. Poulenco. Akivaizdu, jog šių autorių kūriniai yra ypač artimi jo prigimčiai. Todėl lapkričio 24 d. buvo labai įdomu išgirsti iš arti, gyvai mums atliekamus būtent prancūzų autorių kūrinius.

Kaip prieš koncerto pradžią papasakojo festivalio meno vadovė M. Rubackytė, J.-P. Collardas yra įkūręs asociaciją, kurios tikslas - rengti koncertus ne tik įvairiausiuose pasaulio kampeliuose, bet ir mažiausiuose savo šalies miesteliuose. Vadinasi, pianistas geranoriškai skleidžia savo meno šviesą visiems, kurie to nori.

Nuo pat pirmųjų C. Debussy ciklo „Preliudai“, I knyga, L 117, garsų tapo aišku, kad J.-P. Collardas - menininkas, gamtos apdovanotas didžiule intuicija, puikiu skoniu, lakia vaizduote, sugebėjimu muzikos garsais ne tik perteikti dvasios išgyvenimus, nuotaikas. Jis tarsi dailininkas tapo įvairius vaizdus, savo kūryboje susitapatina, susivienija su gamta. Besiklausant įtaigiai, labai delikačiai tyliausiais skambesiais kuriamų vaizdinių, galima buvo justi švelnų vandens pleškenimą, baltų burių plevenimą, atsargių žingsnių sniege ir panašius garsus, net užuosti švelnius kvapus. Įspūdingi buvo ir prašvilpiantys staigūs vėjo gūsiai ar galingi nuskendusios katedros choralo skambesiai. Įkvėpimas, hipnotizavęs klausytojus atliekant ramios nuotaikos epizodus, veržlioje muzikoje virsdavo audringais protrūkiais. Kokia turtinga spalvų paletė!

Per koncerto pertrauką pasikalbėjus su kolegomis paaiškėjo, kad kai kam sunku apsiprasti su „Fazioli“ instrumento tembrais. Galbūt labiausiai jie tiko O. Messiaeno kūriniams, kuriais pianistas užbaigė savo programą. Tai buvo du kūriniai iš ciklo „Dvidešimt žvilgsnių į Kūdikėlį Jėzų“: Nr. 15 - „Kūdikėlio Jėzaus pabučiavimas“ ir Nr. 10 – „Džiaugsmo dvasios žvilgsnis“. O mažiausiai naujo fortepijono skambesiai derėjo M. Ravelio kūriniui „Pavana mirusiai infantei“ M 19, kur net patyrusiam nuostabiam menininkui reikėjo, regis, padėti nemažai pastangų, kad muzika plauktų šiltai ir labai gražiai. Šio autoriaus „Kilnių ir sentimentalių valsų“ traktuotė vėl žavėjo įkvėptu mėgavimusi delikačia, subtilia muzika, spalvingais skambesiais nuo švelnių, tarsi su vualiu ar krištolinio skaidrumo aukštame registre iki siautulingų, žėrinčių proveržių audringoje muzikoje.

O. Messiaeno „Kūdikėlio Jėzaus pabučiavimo“ tylioje muzikoje J.-P. Collardui, panašiai kaip C. Debussy preliuduose, vėl sekėsi kurti neįtikėtinai subtilius garsinius vaizdinius. Atrodė, kad ne tik girdime, bet ir jaučiame, matome tiek trapų, švelnų kūdikį, tiek jo bučinį.

„Džiaugsmo dvasios žvilgsnis“ nuskambėjo galingai, pikdžiugiškai aštriai, džeržgiančiai, šaižiai, skleidė ryškią deimantinę šviesą. Čia tiktų kritiko iš „Berkshire Eagle“ apibūdinimas: „Pianisto skambinimas priminė tikrą karo žygį. Tik plieniniais pirštais įmanoma įveikti šią tirštai natų nusėtą žemę su tokia galia, veržlumu ir tokiu stiliumi. Vien kadencija čia pat galėtų sustabdyti legioną.“

Baigiamajame festivalio koncerte Lietuvos simfoniniam orkestrui dirigavo pats šio kolektyvo ilgametis meno vadovas ir vyr. dirigentas (nuo 1964 m.), LMTA dirigavimo katedros vedėjas, profesorius Juozas Domarkas. Solistai - Sergio Tiempo (Argentina) ir M. Rubackytė. Pirmoje koncerto dalyje orkestras pagrojo M. Musorgskio siuitą „Parodos paveikslėliai“, orkestruotą M. Ravelio. Dešimt charakterinių pjesių, kurias kompozitorius sukūrė apsilankęs draugo, rusų dailininko ir architekto Viktoro Hartmano pomirtinėje darbų parodoje Sankt Peterburge 1874 m., yra kietas riešutėlis pianistams. Puiki M. Ravelio orkestruotė dar paryškina šios muzikos charakteringumą ir nuspalvina įspūdingais tembrais.

Antroje koncerto dalyje F. Chopino Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 1, e-moll, op. 11, su orkestru skambino argentinietis S. Tiempo. Šis pianistas gimė 1972 m. Karakase, Venesueloje. Jau trejų metų S. Tiempo pirmąkart viešai koncertavo, ketverių pasirodė per Argentinos televiziją, o septynerių grojo rečitalius Londone ir Mentono festivalyje Prancūzijoje. Jis mokėsi pas žymius pedagogus Londone, Paryžiuje, Belgijoje. Tobulinosi ir pas D. Baškirovą, F. Tsongą, M. Perahią ir net pas D. Fischerį-Dieskau, bet savo mokytojais laiko N. Magaloffą, N. Freire ir M. Argerich, pastaroji yra ir viena aktyviausių jo rėmėjų. S. Tiempo su ja net groja duetu. Fortepijoniniu duetu jis skambina ir su savo seserimi Karin Lechner, su kuria įrašė dvi kompaktines plokšteles. Kamerinę muziką groja ir su violončelininku Miša Maiskiu, įvairiais smuikininkais ir dainininkais, nuolat koncertuoja su žymiais simfoniniais orkestrais ir dirigentais.

Besiklausant šio nedidelio ūgio, gana smulkaus sudėjimo pianisto F. Chopino muzikos traktuotės atrodė, kad jis - šiuolaikinio modernaus atlikėjiško stiliaus atstovas. Panašiai kaip teatro, dailės ar įvairių perfomansų kūrėjams rūpi surasti kuo originalesnius būdus išreikšti save, sudominti vartotojus (teatro režisieriai panaikina juos inspiravusio literatūros meistro tekstus, demonstruoja savo išradingumą, perteikdami kai kurias idėjas, spektaklio pavadinime nepranešdami žiūrovui, kad tai - variacijos šia tema), taip ir šių dienų užrašyto muzikos teksto atgamintojai, kurie turėtų dėti pastangas kuo tiksliau įminti užkoduotas natomis idėjas, nuotaikas, labiausiai stengiasi šios muzikos pagrindu parodyti savo originalumą. Visiems aišku, kad, norint išreikšti savo mintis, turi būti tvirtas profesinis pagrindas. Šiuolaikiniai muzikai pasiekia tikrai puikių virtuozinių rezultatų. Galima tik stebėtis, kad dar visai jaunas atlikėjas be techninių kliūčių, laisvai gali pagroti sudėtingiausius muzikos tekstus. Svarbu, ką jie nori ir sugeba tuo pasakyti klausytojams.

F. Chopino Koncertas e-moll S. Tiempo traktuotėje atrodė šiuolaikiškai, nes girdėjosi ištobulintas fortepijono menas - aukšto lygio profesinis meistriškumas, sugebėjimas valdyti garsą (plati dinaminė amplitudė), laisvai realizuoti savo sumanymus, kurie buvo tikrai netradiciški. Atrodė, kad skambindamas šią muziką pianistas labiausiai stengiasi įrodyti savo originalumą visais aspektais: lyrinius epizodus skambinti su didžiuliu rubato, dažnais ir nepagrįstais stabčiojimais, labai tyliai, įvairiais tembrais, netikėtai užgarsinant ir vėl atsitraukiant; veržlią muziką groti aštriai, labai garsiai ir greitai (pvz., keista Rondo dalies ritmika, netolygus muzikos judėjimas, kai net pradingsta melodinis pasažų išklausymas). Tai buvo tarsi puikios muzikos įspūdingas šaržas. Nedidelės atkarpėlės, motyvai suskambėdavo puikiai, o po to viską sugadindavo didžiuliai dinaminiai protrūkiai. Manyčiau, kad muzikams, norintiems stebinti klausytojus savo proto išmonėmis, geriau rinktis šiuolaikinę, modernią muziką ir joje eksperimentuoti.

Koncerto pabaigos C. Saint-Saenso „Žvėrių karnavalas“ (fantazija dviem fortepijonams ir kameriniam ansambliui) dar labiau sužavėjo gausiai susirinkusią publiką, nes tiek smagiai, žaismingai nusiteikusi M. Rubackytė, tiek S. Tiempo bei orkestras linksminosi, charakteringai ir meistriškai pateikdami šią paprastą, spalvingą pakankamai virtuozinę, humoristinę muziką. Klausytojams karštai prašant, jie pakartojo paskutinę ciklo dalį - Finalą.

Beje, dirigentas J. Domarkas ir orkestras lanksčiai prisitaikė prie šį vakarą skambinusių pianistų (F. Chopino koncerte tai nebuvo lengva).

Festivalio meno vadovė M. Rubackytė, kuriai už profesinį meistriškumą, nacionalinės kultūros propagavimą, koncertinę ir visuomeninę veiklą 2006 m. suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, kuri apdovanota ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi bei Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos medaliu „Už nuopelnus Lietuvos kultūrai“, dar kartą įrodė, jog yra puiki organizatorė, sugebanti ne tik pakviesti į Lietuvą įdomius muzikus, pianistus, bet ir rasti daug festivalio, atskirų koncertų rėmėjų, puikiai parengti reklamą, sudominti klausytojus.

Matyt, ne be reikalo šis fortepijono muzikos festivalis pavadintas pirmuoju. Tikėkimės ateityje sulaukti jo tęsinio.

*  *  * 

„7 meno dienos“ Nr.44 (873), 2009-12-04