Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Daugiau Čiurlionio


Pokalbis su Romualdu Kondrotu


7MD, TKPC

Share |
2007-ųjų M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas. M. Raškovskio nuotr.
Rugsėjo 14–23 d. Vilniuje vyksta Tarptautinis M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas, rengiamas kas ketveri metai. Tai vienas svarbiausių muzikinių įvykių Lietuvoje.

Jau XII konkursas žymės 100-ąsias pasaulinio garso muziko ir dailininko M.K. Čiurlionio (1875–1911) mirties metines. Renginį globoja Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

 

Šiemet konkursą organizuoja Tarptautinių kultūros programų centras, LR kultūros ministerija ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Anksčiau daug metų šį sudėtingą organizmą sumaniai valdė Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos direktorius Romualdas Kondrotas. Jis maloniai sutiko pasidalinti įspūdžiais ir prisiminimais.

 

Už Jūsų nugaros – ilgametė Tarptautinio M.K. Čiurlionio konkurso organizavimo patirtis. Kas labiausiai įsiminė?

 

Apie tai galėčiau parašyti kelių šimtų puslapių knygą. Neturėjome patirties, teko daug ką atradinėti – net ir tai, kas kitų jau seniai atrasta.

 

Pirmojo tarptautinio konkurso, vykusio 1991 m., prisiminimai nepamirštami: kažin ar kada nors pasikartos kas nors panašaus. Dabartinis Rusų dramos teatras (senasis Operos ir baleto) buvo apgultas, teatro direktorius šaukė: „Nebeleiskime žmonių, nes nukris balkonai!“, nukentėjo teatro durys. Profesorius Vytautas Landsbergis, tuometinis Atkuriamojo Seimo pirmininkas, atbėgęs iš kažkokio posėdžio, vos ne vos prasiskverbė pro žiūrovus ir dar uždusęs sakė kalbą. Pradėjome nuo Lietuvos himno...

 

Į žiuri kvietėme ne tuos, kuriuos norėjome, o tuos, kurie sutiko atvažiuoti be Vakaruose įprastų honorarų. O atlikus darbą pagrindinis uždavinys buvo juos visus kuo greičiau išskraidinti...

 

Prisimenu, kaip ministrą Darių Kuolį pakėliau antrą valandą nakties, nes nebuvo mašinos. Lėktuvai nuolat vėlavo po dvi–keturias valandas... Pagalbos beveik jokios, pinigų labai mažai ir viskas buvo problema: spauda, dizainas, kompiuteriai ir t.t. Tačiau turėjome kitką – entuziastus, muzikos akademijos studentus talkininkus.

 

Laikas buvo sudėtingas dar ir tuo, kad siekėme tarptautinio pripažinimo. Teko įrodinėti, kad buvę tarprespublikiniai M.K. Čiurlionio konkursai buvo savo esme tarptautiniai. Pirmasis buvo surengtas dar 1965 m., jis buvo respublikinis. Vėliau konkursas aprėpė Lietuvą, Latviją, Estiją, Baltarusiją ir Moldaviją. 1991 m. jis tapo tarptautinis.

 

Ar per tuos metus konkursas keitėsi? Kaip jūs jį matote dabar?

 

Jis darosi vienu iš daugelio. Tačiau Lietuvoje jis vienas iš rimčiausių, prestižiškiausių tiek savo premijos dydžiu, tiek sudėtingumu. Labai norėtųsi, kad jis išlaikytų solidaus konkurso statusą, kad nesumenktų. O taip neatsitiks, jei į žiuri bus kviečiami pirmo ryškumo atlikėjai, jei išliks tradicija prieš kiekvieną konkursą sukurti naujų lietuviškų kūrinių Čiurlionio tematika.

 

Jauniems atlikėjams labai svarbu, kad juos išgirstų ryški žvaigždė, asmenybė, dalis jų važiuoja vien dėl to. Bet yra ir negatyvių dalykų, vadinamų atlikėjų klajūnų. Konkursų federacija jau prieš daug metų pradėjo skelbti klajūnų sąrašus. Tai žmonės, kurie užsirašo, kad dalyvaus, sumoka nario mokestį ir neatvažiuoja. Arba atvažiuoja sakydami, kad nesimokė, bet pabus stebėtojais. Jie pakliūna į bukletus ir vėliau deklaruoja, kad yra dalyvavę.

 

Būtų taip pat puiku, jei išliktų tradicija išleisti bent jau laureatų kompaktinę plokštelę. Tarkim, kad pasibaigus konkursui atlikėjas iškart galėtų išsivežti plokštelę. Ateityje aš matau solidų atlikėjišką M.K. Čiurlionio konkursą, skirtą brandžiam menininkui, ne studentams, ne mokyklų absolventams. Tikiuosi, kad konkurso programa išliks tokia pat sudėtinga.

 

Diskusijų objektu išlieka klausimas, kiek Čiurlionio turi būti jo vardo konkurse. Iš žiuri pirmininkų paprastai surinkdavome pastabas ir pageidavimus kitam konkursui. Ne kartą girdėjau, kad, su visa pagarba M.K. Čiurlioniui, jo muzikos panaudojimas kituose konkursuose yra ribotas. Galbūt jo kūrinių konkurse turi būti po vieną pasirinktinai ar du smulkios formos.

 

Konkursas būtų sėkmingesnis, jeigu prie jo prisidėtų mūsų simfoniniai orkestrai. Kažkada maestro Gintaras Rinkevičius buvo suteikęs laureatams progą pagroti su orkestru. Tik orkestro atlikėjai tikisi kitokio honoraro, nei leidžia mūsų galimybės. Anksčiau konkurso dalyviai paskaičiuodavo, ar jiems apskritai apsimoka važiuoti į konkursą. Bet jei jie žinotų, kad laureatai gaus angažementą koncertų ciklui, motyvacija būtų visai kitokia.

 

Man liūdna, kad Lietuvoje mažėja vargonininkų. Vargonų muzika visad buvo išaukštinta, į pirmus konkursus vargonininkai veržte verždavosi, buvo daug studentų vargonininkų. Dabar dalyvauja vienetai ir tie patys ne visada pajėgūs konkuruoti su užsienio atlikėjais. Bet konkursas neturėtų tapti vien pianistinis.

 

Jūs, kaip M.K. Čiurlionio menų mokyklos vadovas, turbūt šiek tiek sergate už savo mokinius?

Visada. Ne vienas mokinys yra tapęs laureatu ar kitos premijos laimėtoju. Nors mokiniams sunku konkuruoti su subrendusiais atlikėjais. Mūsų mokinių repertuare Čiurlionio muzika yra labai svarbi. Pianistai nebaigia mokyklos nepagrojęs kurio nors jo kūrinio. Visi mokiniai yra supažindinami su jo muzika. Natūralu, kad jiems artima Čiurlionio dvasia. Kasmet jo gimimo dieną, rugsėjo 22-ąją, dailininkai važiuoja piešti Čiurlionio keliu, po to rengiame parodas, ten skamba ir kompozitoriaus muzika. Gražu, kai buvę mūsų auklėtiniai atvyksta į M.K. Čiurlionio konkursą kur nors besimokydami – ar Muzikos ir teatro akademijoje, ar užsienyje –  pademonstruoti, ko išmokę.

 

Jūsų mokykla M.K. Čiurlionio konkurse teikia premiją?

 

Gal vadinkime tai prizu. Jaučiame pareigą įteikti jį jaunam atlikėjui už Čiurlionio vardo garsinimą. Būsime laimingi, jei jis bus įvertintas ir žiuri. Konkursu labai domisi mūsų mokytojai ir vaikai, jie klauso pasirodymų. Tai tikra mokykla: kaip korėjietis ar japonas supranta Čiurlionį? Diskusijos mokykloje būna gana aštrios. Ir ne visada mūsų vaikų nuomonės sutampa su žiuri, o tiksliau, dažniausiai nesutampa. Juk mes visi subjektyviai suvokiame muziką. Todėl ir konkurso žiuri sudėtis yra labai įvairi, siekiant išlaikyti pusiausvyrą.

 

Kalbėjosi Birutė Pankūnaitė


„7 meno dienos“ Nr.32 (954), 2011-09-16

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti