Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

„Žydė“ ir Vaidas Vyšniauskas


Apie Halévy operą ir Eleazaro partiją


Jonas Vytautas Bruveris

Share |
Vaidas Vyšniauskas (Eleazaras) spektaklyje „Žydė“. M. Aleksos nuotr.
Galima ir taip: Vaidas Vyšniauskas ir „Žydė“. Jis sausio 21 ir vasario 11 d. „Žydės“ spektakliuose pirmą kartą padainavo Eleazarą ir po daugelio metų tapo pirmuoju šį vaidmenį vėl sukūrusiu lietuvių dainininku, nes iki tol Operos ir baleto teatro „Žydės“ Eleazarai buvo kitų kraštų solistai.

Istorija tokia. Ši Fromentalio Halévy opera Lietuvoje pasirodė XIX a. 9-ajame dešimtmetyje Vilniaus miesto teatre (buvo A. Voronkovo (1882-1887) ir A. Kartavovo (1887-1891) vadovaujamos trupės repertuare). Valstybės opera „Žydę“ pirmą kartą pastatė 1927 m. (Petro Olekos, kaip režisieriaus, debiutas; premjerą dirigavo Juozas Gruodis (1924-1927 m. buvo operos dirigentas), beveik visus vaidmenis parengė po tris keturis solistus. Pastatymas atnaujintas 1934 ir 1940 metais. „Lietuvos aide“ (1934 01 15) recenzuodamas pirmąjį spektaklį, Vladas Jakubėnas ypač gyrė Vladislavą Grigaitienę - Rachelę („nuostabi vokalo skalė, kilni vaidyba“), Aleksandrą Kutkų - Eleazarą („talentinga vaidyba, subtilus dainavimas“, net triukšmingas populiariosios arijos pasisekimas), balerinas Tamarą Kublickaitę ir Jadvygą Olekienę, kitus solistus, bendrą pastatymo nuotaiką. Panašiai jis rašė („Lietuvos aidas“, 1934 03 28) apie Emilio Cooperio diriguotą spektaklį (šis garsus rusų dirigentas emigrantas Kaune lankėsi ne sykį) - „didelėje aukštumoje“ buvo Marijona Rakauskaitė (Rachelė), puikų Eleazarą sukūrė Kipras Petrauskas (ariją teko kartoti), labai sėkmingai pasirodė į spektaklį įtrauktų jaunesnių solistų grupė ir pan. 1968 m. „Žydę“ du kartus suvaidino Lietuvos konservatorijos (dabar LMTA) studentai (Operos studijos spektakliai, dirigavo Algimantas Kalinauskas, režisavo Juozas Gustaitis). Dainavo Gražina Apanavičiūtė ir Judita Ušinskaitė (Rachelę), Danguolė Juodikaitytė ir Irena Čižaitė (Eudoksiją), Eleazaras buvo Fiodoras Korzunovas (inžinierius, dainininko profesijos toliau nepasirinko), kitus vaidmenis atliko Vidas Bakas, Gediminas Pamakštys, Vitoldas Christauskas, Bronius Gražys. Tad ši opera yra tvirtai įaugusi į mūsų teatro istoriją, daugelio jo narių gyvenimą.

 

„Žydė“ (1835) - romantinė didžioji opera. Šio žanro kūrėjai rėmėsi prancūzų baroko laikų opera, kuri savo ruožtu buvo pagrįsta klasicistinės dramos principais ir tapo visų menų sąveikos idėją įkūnijusiu jos muzikiniu analogu (lietuvių kultūrai milžiniški prancūzų meno plotai tebėra terra incognita - teatruose niekad nestatyta nė viena P. Corneille'o ar J. Racine'o drama, išskyrus pastarojo „Sidą“, nėra net vertimų, o panašios reikšmės operos kūrėjų J.-B. Lully, J.-Ph. Rameau vardai turbūt mažai žinomi net kai kuriems operos mėgėjams). Tokia opera didžiąja pavadinta todėl, kad romantizmui būdingos asmeninės dramos vyksta itin svarbių istorijos, socialinio gyvenimo įvykių bei reiškinių aplinkoje, kurią reprezentuoja didelės masinės scenos - chorai, solistų ansambliai, baletas, scenos orkestras ir pan. Žanro susidarymo metas - XIX a. 3-4 dešimtmečiai, operoje plito Šviečiamojo amžiaus bei Prancūzų revoliucijos keltos religinės, tautinės tolerancijos, tarp jų žydų emancipacijos idėjos. Pastarųjų įgyvendinimą grindė ir haskala, integraciją į pasaulietinį gyvenimą bei kultūrą skatinęs žydų švietimo sąjūdis (jo pradininkas XVIII a. pabaigos Vokietijoje buvo filosofas M. Mendelssohnas, kompozitoriaus Felixo Mendelssohno-Bartholdy senelis). Tarp prancūzų didžiosios operos kūrėjų buvo du kompozitoriai žydai - G. Meyerbeeris ir F. Halévy.

 

Išgalvotų „Žydės“ įvykių aplinka yra istorinė: Vokietijos miestas Konstancas, XVI visuotinis bažnyčios susirinkimas (vyko 1414-1418 m.). Reikalaujant Šv. Romos imperijos imperatoriui Zigmantui Liuksemburgui (jo prosenelė buvo Gedimino duktė Aldona, Lenkijos karalienė Ona), jį sušaukė antipopiežius Jonas XXIII. Dalyvavo daugelio valstybių valdovai ar jų pasiuntiniai (ir mūsų bajorų delegacija). Susirinkimas panaikino schizmą (popiežiumi išrinko Martyną V), Jogailai ir Vytautui pavedė apkrikštyti žemaičius. Pasmerkė J. Wycliffe'o ir J. Huso pažiūras. Apkaltintas erezija, pastarasis (ir jį ginti atvykęs Jeronimas Prahiškis) sudegintas ant laužo. Tas įvykis sukėlė smarkų čekų aukštuomenės protestą, 1419 m. prasidėjo vadinamieji husitų karai.

 

Tuos visos Europos gyvenimą paveikusius įvykius prisiminti galbūt verta, nes, viena, jie „Žydėje“ panaudoti ne tik kaip veiksmo aplinka, bet ir paskata.

 

I veiksmas: miesto aikštė, vienoje scenos pusėje bažnyčia, kitoje - turtingo auksakalio žydo Eleazaro namas. Iškilmės pergalės prieš husitus proga. Vargonų gausmas, giedamas himnas Te Deum, šlovinamas imperatorius ir jo žentas Leopoldas, kariuomenės vadas (fiktyvus asmuo; Zigmantas turėjo vienintelę 1409 m. gimusią dukterį Elžbietą, tad ir operos Eudoksija nėra istorinė veikėja). Heroldas skelbia minią džiuginančią žinią, kad šventės proga iš miesto fontanų trykš ne vanduo, bet vynas. Pasirodo visi (išskyrus Eudoksiją) veikėjai, ryškėja jų charakteriai, dramos priežastys, tarp jų - minios bei kitų veikėjų įtūžį ir grasinimus susidoroti sukeliantis įžeidus Eleazaro elgesys. Per iškilmes jis dirbtuvės neuždaro, girdėti auksakalio plaktuko dūžiai, - iš veiksmo priešistorės žinoma, kad grafo Brogni įsakymu (operoje tai kardinolas) už ereziją buvo nužudyti Eleazaro sūnūs, jis pats iš Romos turėjo bėgti, todėl krikščionių papročių nepaiso (Irena Veisaitė spektaklio programėlėje rašo, kad tuometiniame Konstance „žydų bendruomenė buvo toleruojama, bet toli gražu ne mėgstama“, p. 10).

 

Antra, „Žydės“ pastatymas Valstybės teatre smarkiai skyrėsi nuo dabartinio. Naudota retrospektyvinė scenografija, buvo atliekama visa didžiulė III veiksmo puotos šokio scena (pantomima ir baletas), kai kurie dabar išbraukti chorai, - siekta parodyti visas didžiosios operos žanro savybes, nors mažytėje Kauno teatro scenoje tai nebuvo lengva. Dabartinėje scenoje tokia „Žydė“ atrodytų itin efektingai.

 

Čia ji kitokia. Vietoj uvertiūros tyloje sustingusių figūrų pavidalu rodomi žydų (ir Eleazaro) kankinimo vaizdai. Abstrakti scenos erdvė (režisierius ir scenografas Gunteris Krameris, kostiumų dailininkė Isabel Ines Glathar iš Vokietijos). Neatliekami kai kurie chorai, visos šokio scenos. Miestiečių minia unifikuota - jie aprengti juodai, mosikuoja juodos, baltos ir raudonos spalvos vėliavėlėmis. Tokia buvo Vokietijos imperijos (1871-1918), nacių (1933-1935, kartu su svastika) vėliava, mūsų dienomis matoma neonacių eisenose. Tad Eleazaro ir jo tariamos dukters istorija įsakmiai išplėsta iki žydų likimo dramos apskritai vaizdavimo.

 

Romantinės operos tenorų amantų galerijoje Eleazaras yra itin savitas vaidmuo. Kompozitorius jį buvo numatęs bosui, tradiciniam tėvų, kitokių solidžių veikėjų balsui. Įkalbėtas garsiojo tenoro Adolphe'o Nourrit, jam sukūrė Eleazarą.

 

 

Didelė būsenų įvairovė ir kaita: konfliktas su minia ir valdžios atstovais; II veiksmo pesach apeigos (išsivadavimo iš Egipto nelaisvės šventė); įtūžis paaiškėjus, kad Rachelės mylimasis yra krikščionis, susitaikymas, vėl įniršis neva dėl to jam atsisakius vedybų (slepia, kad yra imperatoriaus žentas); įkalinimas, pasmerkimas; vardan keršto tik Rachelės mirties akivaizdoje pasako kardinolui, kad tai jo duktė. Eleazaras dalyvauja kone visose operos scenose bei ansambliuose; dideli solo epizodai II veiksme, IV v. arija. Vokalo požiūriu partija sunkiai priskirtina konkrečiam tenoro balso tipui, jos atlikimui reikia įvairių galimybių. Vaidas Vyšniauskas (užsienyje Kristian Benedikt) turi visas. Jo balsas vienodai gerai skamba visuose registruose (ir dažnai pasitaikančiose aukštojo registro viršūnėse) bei garso stiprumo skalėje. Specialių vaidybos pastangų nematyti - elgseną, mimiką, judesių pobūdį diktuoja situacija ir būsena, kurios turinys aiškiausiai išreiškiamas balso tembro, stiprumo, frazės artikuliavimo bei kitomis ypatybėmis.

 

Jonas Bruveris: Vaidai, kas čia Jums atsitiko? Muzikos ir teatro akademiją (V. Noreikos kl.) baigėte magistro laipsniu, Operos ir baleto teatro lankytojai Jus įsidėmėjo kaip nedidelių lyrinio tenoro vaidmenų operose, didesnių - operetėse atlikėją, paskiau lyg ir dingote.

 

Vaidas Vyšniauskas: Kauno muzikiniame teatre dainavau K.V. Banaičio operos Kastytį, taip pat Nemoriną, doną Otavijų.

 

J. B.: Tiesa, tai puikūs pagrindiniai, bet lyrinio tenoro vaidmenys, o Otavijus - vien tai, kad tai Mozarto operos vaidmuo, nuteikia itin rimtai - yra lengvojo tenoro partija. Dar radau žinutę, kad Peterburgo Mažajame (dabartiniame Michailovskio) teatre dainavote lyrinį „Eugenijaus Onegino“ Lenskį. Bet staiga pasirodęs 2008 m. „Triumfo arkoje“ užtraukėte Kalafo ariją. Buvo miela malonu klausytis ir matyti, kaip Jūs teisingai ir gražiai suformuojate kiekvieną garsą, frazę - lyg iš puikaus dainavimo chrestomatijos. Matyt, sudainuotumėte ir visą Kalafą. Tačiau Kalafas (kaip ir Kanijas, Otelas) - dramatinė, visai kito balso tipo, vadinamojo tenoro di forza partija. Tad vis dėlto kaip atsitiko, kad Jums pasidarė prieinama daugybė tų partijų, kurių, būdamas tik lyrinis tenoras, matyt, nedainuotumėte (nors yra daugybė pavyzdžių, kaip lyriniai tenorai dainuoja jų balsui mažai tinkamas partijas)?

 

V. V.: Mano karjeroje buvo kelerių metų pauzė. Grįžau pasimokyti pas V. Noreiką, gavau keletą Sergejaus Larino pamokų. Naudingos buvo Gianfranco Cecchele (Mario del Monaco brolio Marcello del Monaco mokinys) pamokos. Pasitaikė įdomių (nedidelių) padainavimų - 2002 m. Miunchene įrašant A. Ponchielli „Džokondą“ dainavau Isepą (pagrindines partijas atliko Violeta Urmana ir Placido Domingo), 2004 m. Nyderlandų operoje Amsterdame - grafą Lermą G. Verdi „Don Karle“, tenai pasimokiau pas garsųjį anglų bosą Robertą Lloydą; dar šis tas.

 

J. B.: Kada ėmėtės dabartinio savo amplua didžiųjų vaidmenų?

 

V. V.: 2005 m. Sankt Peterburgo Marijos teatre statant „Karmen“ dalyvavau perklausoje, po kurios ir buvau pakviestas toje scenoje dainuoti Don Chose. Padainavus perklausą, pirmasis dirigento V. Gergijevo klausimas buvo: „Ką norėtum dainuoti pas mus?“. Atsakiau: Chose. Paskui buvo Talinas. Estijos nacionalinė opera pakvietė dainuoti Kaniją „Pajacuose“. Kažkiek pamokų gavau iš suomių boso Jaako Ryhaneno (jis Talino muzikos akademijoje dirba pedagogu). Prasidėjus draugystei su Talino ir Tartu teatrais, mano repertuare atsirado J. Offenbacho operos Hofmanas, G. Puccini „Toskos“ Kavadarosis, G. Verdi operų Hercogas ir Manrikas, De Grijė (J. Massenet „Manon“). Repertuaras, žinoma, plečiasi. Kauno teatre dainuoju U. Giordano operos Andrė Šenjė, Don Chose (G. Bizet „Karmen“), Vilniuje (taip pat Klaipėdoje) Don Chose, „Madam Baterflai“ Pinkertoną, A. Ponchiellio „Lietuvių“ Konradą. Jau esu parengęs „Pikų damos“ Germaną, bet dar nespėjau įkūnyti scenoje.

 

J. B.: Dabar, matyt, būtų sunkoka Jus įsivaizduoti dainuojant Doną Otavių ar „Sevilijos kirpėjo“ Almavivą. Tačiau Jūsų repertuare yra ir lyrinės Alfredo, Hercogo, Pinkertono, ir kitų tipų partijos. Jūsų biografijose rašoma, kad esate tenoras spinto. Repertuaras rodo, o balso tipas leidžia įžengti ir į lyrinio, ir į pirma minėto Kalafo (o pagal vokišką balsų nomenklatūrą - į herojinio tenoro) zoną. Tad grįžkime prie Eleazaro. A. Kutkus, mūsų pirmasis Eleazaras, tikras profesinės doros ir uolumo įsikūnijimas, buvo lyrinis tenoras; dainavo beveik visas tas pačias partijas kaip ir K. Petrauskas (tarp jų Kaniją, Manriką, Germaną ir t.t.), nedainavo Radameso, Otelo. Deja, jo operos įrašų nėra. K. Petrauskas Marijos teatre 10 metų dainavo tik lyrinį repertuarą, o Valstybės operoje (išskyrus kai kurias lyrines partijas) - viską, ir panagrinėti jo įrašus čia paminėtais aspektais būtų įdomu. Aišku, kad ir kaip „Žydė“ būtų statoma, dainininko tikslas tas pats - kuo geriau sudainuoti savo partiją. Vis dėlto atrodo, kad dabartinis pastatymas solistą tarytum įsakmiau įpareigoja surasti ir įtraukti kiek įmanoma daugiau įvairių vokalo išgalių. Tai Jums sekasi padaryti. Eleazarą dainavote generalinėje „Žydės“ repeticijoje Peterburgo Michailo teatre, būsite kviečiamas ir spektakliams. Gal palygintumėte tą pastatymą su mūsiškiu?

 

V. V.: Iš dalies jie panašūs. Ir ten dėmesys sutelktas į žydų tautos likimą, yra nacių simbolikos, uniformuotų kareivių. Tenykštis Eleazaras turi būti itin stipri asmenybė, jaunesnis, agresyvesnis; II veiksme yra daugiau ritualo elementų, jų reikia ir dainuojant ariją. Visame Vilniaus spektaklio kontekste Eleazaras - įvairiapusiškesnė asmenybė; jis palaužtas ir skausmo, ir keršto siekio; keršydamas jis savaip atkeršija ir sau, nes kerštas yra bejėgis įkūnyti tiesą. Peterburgo solistų sudėtis gana marga; vokalo požiūriu mūsų trupė kur kas vientisesnė, spektaklis visais atžvilgiais jau subrendęs. Diriguoja Martynas Staškus. Išskyrus Vytautą Bakulą, Arūną Malikėną, Edmundą Seilių ir Tomą Tuskenį, abiejuose mano spektakliuose dainavo kitos solistės ir solistai - Sandra Janušaitė, Julija Stupnianek, Regina Šilinskaitė, Joana Gedminaitė. Puikūs dainininkai, smagu kartu darbuotis.

 

J. B.: Dainuosite ir G. Verdi Otelą?

 

V. V.: Dainuosiu.

 

J. B.: Tad po Kipro Petrausko, Donato Lukštoraupio, Valentino Adamkevičiaus ir Virgilijaus Noreikos būsite penktasis lietuvių scenos Otelas. O Wagneris?

 

V. V.: Galėčiau sudainuoti Sigizmundą „Valkirijoje“.

 

 

Tikrai galėtų. Gali daug, Vaido Vyšniausko pilna teatruose, koncertų salėse, televizijose. Kartais suima noras jį šiek tiek prilaikyti, populiariu būdu teisinantis, kad tai - jo paties labui.


„7 meno dienos“ Nr.9 (931), 2011-03-04

Versija spausdinimui

Komentarai

y9tGFJhE, 2016-05-02 17:06

All of these articles have saved me a lot of hecaeahds.

bSNpVRJZEFDm, 2012-03-16 12:49

Yra tokia gentinė joga, oikurs esmė tame, kad mūsų protėviai, tai tie žmonės, kurie išties ir sukūrė, vizualizavo, žmogaus kūną tokį, koks jis yra dabar, tai yra labiausiai tinkamą greitam dvasiniam tobulėjimui bei atskleidė jogos kelią, kuriuo einant ir pasiekiamas nušvitimas, savojo Aš suvokimas. Taigi kiekvieną iš savo protėvių, tolimą ar net visai artimą, galima naudoti kaip jogos Mokytojo vizualizavimo prototipą, juo labiau, kad kai kuriuos mes atsimenam dar gyvus.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti