Jau vien perskaičius programą galima buvo tikėtis įspūdingo pasirodymo - Maurice'o Ravelio ciklas „Atspindžiai“, Nr. 43, trys Ferenco Liszto pjesės iš ciklo „Venecija ir Neapolis“, S 162 iš siuitos „Klajonių metai. Antrieji metai: Italija“ : Gondoljera, Kancona ir Tarantela, bei antroje koncerto dalyje - šio autoriaus Sonata h-moll, S 178, ir Fantazija W.A. Mozarto operų „Figaro vedybos“ ir „Don Žuanas“ temomis, „Figaro fantazija“, S 697.

V. Pisarenka muzikos pradėjo mokytis Kijeve ir Charkove (Ukraina). Pirmą viešą rečitalį jis paskambino šešerių. 2005 m. įstojo į Maskvos valstybinę P. Čaikovskio konservatoriją (prof. J. Slesarevo fortepijono kl.), tęsė mokslus Menų universiteto „Codarts“ Roterdamo konservatorijoje (Aquileso Delle Vigne fortepijono kl.). 2006 m. jis laimėjo III premiją, publikos prizą ir specialų Fazilio Say apdovanojimą F. Liszto konkurse Veimare. Tada jis buvo pakviestas koncertuoti Japonijoje, Australijoje, Pietų Korėjoje ir Turkijoje. Po pergalės Utrechte jo gastrolės suplanuotos iki 2011 metų.

Lapkričio 18 d. koncerte nuo pat pirmųjų M. Ravelio „Atspindžių“ garsų buvo aišku, kad skambina profesionalas, skiriantis daugiausia dėmesio visoms teksto nuorodoms. Šio autoriaus kūriniai visada reikalauja meistriškumo, rafinuotos technikos, sugebėjimo perteikti įvairius tembrus, tikslumo atliekant muzikinį tekstą, o kartu kūrybingumo, lakios vaizduotės, be kurių neįmanoma perteikti jau pjesių pavadinimuose minimų vaizdinių: „Nakties drugiai“, „Liūdni paukščiai“, „Valtelė vandenyne“, „Rytinė juokdario daina“, „Varpų slėnis“. Vaizduotėje iškyla palyginimai su puikiais prancūzų dailininkų paveikslais. Sunku kad ir talentingam, bet jaunam žmogui sugebėti visa tai įspūdingai įkūnyti garsais.

Besiklausant sklandaus, korektiško, tikslaus V. Pisarenkos skambinimo, iš pradžių stebino jo dėmesys garso kokybei, laisvė patogiai perteikti sudėtingą virtuozine prasme tekstą, ypač puiki smulki technika. Ilgainiui pradedi pastebėti, kad muzika traktuojama statiškai, tarsi neįsitraukiant į jos vyksmą, nekuriant vaizdinių. Prisiminė įdomi puikaus menininko, altisto Jurijaus Bašmeto mintis, išsakyta viename jo interviu, kad atlikėjas nuo pat kūrinio pradžios improvizuoja, dalyvauja kūrybiniame procese. Gaila, kad šia prasme V. Pisarenkos skambinimas ėmė varginti, nes jo pasitikėjimas savimi, ramus teksto dėliojimas nekūrė jokių vaizdinių, nebuvo įtampos. Ypač nuvylė „Juokdario daina“.

Trys F. Liszto pjesės taip pat nesužavėjo, nors buvo atliktos tiksliai, profesionaliai. Pasigedau romantiško polėkio, šilumos, natūralumo. Gaila, kad nors tyli muzika skambėjo sklandžiai, forte buvo grubokas, kietas. Kilo mintis, kad arba dėl savo jauno amžiaus pianistas dar neišmoko skirti dėmesio viskam, arba kad pirmos koncerto dalies programa buvo neseniai parengta ir dar neįgrota, neįprasminta.

Antra koncerto dalis pasirodė daug įdomesnė, nes šiam trapios išvaizdos, iš pažiūros kukliam jaunuoliui F. Liszto Sonatoje h-moll ir „Figaro fantazijoje“ pavyko atskleisti dabartines savo galimybes, įrodyti savo fantastiškos, tarsi įgimtos technikos galią. Jis grojo laisvai ar net piktai, lyg manydamas, kad F. Liszto forte ar fortissimo turi būti ne tik ryškus, bet ir siautulingai įtaigus ar net drastiškas kulminacijose, epizoduose, reikalaujančiuose fizinės jėgos ir stipraus kokybiško garso ar staigiai nutrauktose frazių pabaigose. Koncerto pirmos dalies traktuotėse vyravo įvairūs tylūs skambesiai ir sunku buvo įsivaizduoti, kaip pianistas skambins įtemptą muziką, o antroje dalyje įsitikinome, kad atlikėjas labai ištvermingas, puikiai valdo galingus skambesius. Buvo aiškus dinaminis planas, nuotaikų ir prasmių analizė, tyliose atkarpose statiškai grojamoje muzikoje jau buvo šiek tiek dalyvaujama dvasiškai. „Figaro fantazijoje“ stebino jo tikrai puikus fortepijono menas, žaibiškas reagavimas į besikeičiančią muziką, tarsi be pastangų atliekami greiti akordiniai pasažai.

Maloniai nuteikė bisui atlikta ne virtuozinė, o subtili lėta pjesė, ją V. Pisarenka paskambino spalvingai, subtiliai išklausė tembrų kaitą, kūrybingai frazavo. Tikėkimės, kad šis pianistas, neabejotinai gamtos apdovanotas puikiais virtuoziniais gabumais ir juos galintis realizuoti, ateityje taps įdomiu menininku.

*  *  * 

„7 meno dienos“ Nr.43 (872), 2009-11-27