Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Kruopštaus triūso rezultatas


Lietuvos muzikos istorija, antroji knyga


Vytautė Markeliūnienė

Share |
Lietuvos muzikos istorija. Kn. 2: Nepriklausomybės metai 1918-1940. Sudarytojas ir ats. redaktorius A. Ambrazas. Vilnius, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2009, 800 p.


Po septynerių metų sulaukėme „Lietuvos muzikos istorijos“ tąsos - antrosios knygos, skirtos 1918-1940 metams. Knyga skaitytojų link keliavo ilgai, joje nagrinėjamas laikotarpis, stilių, veiklos, faktų, personalijų panorama reikalavo kruopštaus sudarytojo bei straipsnių autorių darbo, paskatinto naujausių tyrimų. Šis istorijos tomas, kaip ir ankstesnis, - labai reikšmingas įvykis lietuvių muzikologijoje, ateityje dar ilgai veiksiantis visuomenės istorinį bei vertybinį suvokimą. Juk nepriklausomybės metų tarpsnis buvo nepaprastai svarbus ne tik mūsų valstybės gyvenimui, bet ir visai meno raidai. Anot vienos šios knygos straipsnių autorės muzikologės Onos Narbutienės, „būtent tuo metu susiformavo ir įsitvirtino nacionalinio meno samprata, gimė svarbiausios institucijos, buvo padėti tvirti tautinės profesionaliosios kūrybos pagrindai, stimuliavę ir palaikę visą tolesnę lietuvių meno raidą“. Knygos apimtis - 800 puslapiai, straipsnius rašė 28 autoriai - kompetentingi savo sričių specialistai.


Lietuvos muzikos istorijos antrosios knygos sutiktuvės buvo palydėtos šventiniu muzikos ir žodžio vakaru Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Juozo Karoso salėje lapkričio 13 dieną. Renginį vedusi muzikologė Laimutė Ligeikaitė su pakviestais pašnekovais darė tarytum nedidelius interviu, atskleidusius svarbiausius tokių leidinių rengimo proceso aspektus, sudarymo problemas ar mažiau matomą, bet svarų darbą atlikusius knygos bendradarbius. Tarp jų - šį didžiulį leidinį atsakingai sumaketavusi Rima Bukaveckienė, natas surinkusi Vitalija Mockutė, redaktorė Laima Patriubavičienė, dailininkas Adomas Matuliauskas. Žinoma, knygos vertę ir ateitį lemia ne tik konkretus teksto turinys, bet jo pateikimas be klaidų, tikslingai parinktos iliustracijos, šriftų derinimas, esminio teksto bei papildančių intarpų išdėstymas, pagaliau tikslus straipsnius palydinčių nuorodų, literatūros pateikimas.


Prof. Juozas Antanavičius (redakcinės kolegijos narys), pasidžiaugęs šiuo ligi šiol pačiu stambiausiu LMTA leidiniu (beje, jo egzemplioriai jau padovanoti visiems Lietuvos universitetams), atkreipė dėmesį į ypatingą rašytinių šaltinių reikšmę, kurie įprasminti, išnagrinėti ir argumentuoti istorinėse studijose suteikia svarbių impulsų šiandieninės elitinės kultūros gyvybingumui, o šiam nėra lengva išsaugoti tvirtas pozicijas populiariosios kultūros ekspansijos akivaizdoje. Taip, dera pridurti, kad šios knygos struktūra, apimtis, išvaizda - grynai akademiško leidinio, tekstas papildytas fotografijomis, natų pavyzdžiais, žemėlapiais. Tokią turinio ir išvaizdos dermę diktavo specifinis žanras - kaip įvairių stilių, daugybės faktų, veiklos sričių visuma ir jos susisteminimas. Antra vertus, šį istorijos tomą formuojant iš esmės prisilaikyta muzikologės Danos Palionytės-Banevičienės sudaryto pirmojo tomo modelio, ir tai dėsninga tęstinių leidinių serijai. Suderinti net 28 autorių tekstus išsaugant visumą - turbūt viena sudėtingiausių knygos rengimo proceso grandžių, ką pripažino ir redakcinės kolegijos narė Jūratė Gustaitė, akcentuodama, kad tai ne rinkinys, grįstas autoriniais tekstais, bet tęstinė rišli laikotarpio studija. Tokių leidinių tekstų derinimas reikalauja ir dalykinės kompetencijos, ir atidaus bendravimo su tuos tekstus rašančiais žmonėmis.


Antrosios Lietuvos muzikos istorijos knygos recenzentai - istorikas Antanas Tyla ir muzikologė Jūratė Trilupaitienė. Minėtame vakare dalyvavusi J. Trilupaitienė, aptardama naujosios studijos reikšmę, priminė, kad geriausias šios knygos recenzentas bus laikas, nes tokios knygos skaitomos, studijuojamos ne vieną dešimtmetį, juolab šiai tenka ypatinga reikšmė - toks muzikos istorijos daugiatomis nepriklausomybės sąlygomis Lietuvoje rašomas, sudaromas pirmąkart. Vis dėlto recenzentė stabtelėjo ir prie problemiškų dalykų, vienas kurių - pavardžių rašyba skyriuje „Muzika Vilniaus krašte“: kodėl jos pateikiamos pirmiau sulenkintu variantu, po to skliausteliuose rašoma lietuviška forma (Lietuvos muzikos enciklopedijoje nustatyta priešingai). Apie tai, kad tęstinumas jaučiamas ne tik antrosios muzikos istorijos knygos vidinėje tėkmėje, bet ir ją lyginant su pirmąja, kalbėjo D. Palionytė-Banevičienė, ji parengė keletą straipsnių šiam tomui, dirbo ir kaip redakcinės kolegijos narė. Viena vertus, tą tęstinumą liudija prigimtinė eiga, nulemta chronologinės sekos, kita vertus - natūraliai remtasi pirmojo tomo pavyzdžiu ir jo prisilaikant, ir stengiantis išvengti tam tikrų klaidų. D. Palionytė paminėjo autorių gausą, o kaip vieną sudėtingiausių sudarymo proceso aspektų nurodė trūkumą aktyviau besidarbuojančių Lietuvos muzikos istorijos baruose jaunesnės kartos muzikologų - ši sritis stokoja savarankiško, šiuolaikiškesnio jų požiūrio.


Mėgindama prognozuoti šio muzikos istorijos tomo ateitį, jos reikšmę jaunosios kartos muzikams, LMTA Muzikos istorijos katedros vedėja, lietuvių muzikos istorijos dėstytoja Judita Žukienė prisipažino knygoje radusi viską, ko tikėjosi, atkreipė dėmesį ne tik į preciziškai sukomponuotą akademinio muzikos gyvenimo visumą, bet ir į tokį mažiau tikėtiną skyrių kaip „Kauno mažosios scenos artistai“. Šis tomas turėtų būti ypač dažnas studentų pagalbininkas, mat viskas sukaupta vienoje vietoje - ir monografinės, ir pedagogikos, ir muzikos atlikimo meno, ir paskirų žanrų raidos ar kultūros plėtotės tendencijas atliepiančios temos.


Niekas neabejojo, kad ši knyga bus gera, nes žinojo, kas yra jos sudarytojas, - tai J. Žukienės žodžiai, skirti antrosios Lietuvos muzikos istorijos knygos sudarytojui ir redaktoriui - Algirdui Ambrazui, kuriam teko pagrindinio šios knygos kūrėjo ir savotiško architekto misija. Tai nepaprastai sudėtingas laikotarpis ir meniniu, ir istoriniu, ir politiniu požiūriais, išryškinant Vilniaus krašto ir Klaipėdos krašto problemas. Didelio sumanumo ir įžvalgumo reikalavo ir gausybė muzikinės kultūros gyvenimo sričių, kurias reikėjo aprėpti, atrinkti ir proporcingai bei logiškai išdėlioti bemaž 800 puslapių. Be to, A. Ambrazo parengtas Lietuvos politinę ir kultūrinę padėtį tarp dviejų pasaulinių karų nušviečiantis įvadinis tekstas bei vertingi priedai: chronologinė lentelė, kurioje sinchroniškai išsiskleidžia užsienio ir Lietuvos politinių, kultūrinių ir muzikinių įvykių seka, santrumpos, iliustracijų šaltiniai, tekstų autoriai, 30 puslapių pavardžių rodyklė.


Vos tik pasirodžiusi antroji Lietuvos muzikos istorijos knyga iškart sukėlė susidomėjimą, ypač pastebimą tarp muzikos istoriją dėstančių pedagogų ir šios disciplinos studentų. Tai natūralus ir puikus įvertinimas leidinio, kuris sėkmingai pradeda savo gyvavimą.

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.43 (872), 2009-11-27

Versija spausdinimui

Komentarai

iQqvVnDWP, 2011-08-06 04:38

You know what, I'm very much inlcenid to agree.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti