|
Banditės, keršytojos ir bepročiai
Jei neskaitėte Stiego Larssono „Millenium“ trilogijos, galiu tik pavydėti ateityje dar laukiančio malonumo.
Lietuvoje romanas, regis, sunkiai skiriasi kelius ir, manau, ne tik dėl prasto vertimo, bet ir dėl mizoginiškos visuomenės. Būtent tokiai, tiksliau, vyrams, nekenčiantiems moterų, ir keršija pagrindinė romano herojė Lisbet Salander. Vienas laukiamiausių šio rudens filmų – Davido Fincherio romano ekranizacija, bet kol kas BTV (spalio 6 d. 22 val.) siūlo prisiminti pirmąją, 2009 m. Nielso Ardeno Oplevo sukurtą rašytojo tėvynėje Švedijoje. Ji vadinasi „Mergina su drakono...
|
Kur trečias brolis?
Werneris Herzogas apie savo 1969 m. filmą „Fata Morgana“ yra pasakęs, kad jau per pirmąsias jo minutes žiūrovas supranta, ar šis filmas bus jam, ar ne jam.
Man lygiai taip ir buvo, filmui tik prasidėjus iškart besąlygiškai jį pamilau, nors tomis pirmomis minutėmis matome tik besileidžiančius lėktuvus, nieko daugiau. Vienas lėktuvas nutupia, dar vienas, paskui dar vienas, dar vienas, dar vienas, dar vienas. Tokiu pasikartojimu prasideda pasakojimas apie pasaulio sukūrimą (ir apie pasaulio išnaudojimą). Kino poezija apsvaigina, pakelia ir nepaleidžia iki pat filmo pabaigos, kurios visai nelauki (ne siužeto, kurio nėra, o filmo...
|
Reikia tiek nedaug?
Donatas Banionis filme „Tadas Blinda. Pradžia“
Filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ (Lietuva, 2011) sumanytojas ir prodiuseris Žilvinas Naujokas bei visa kūrėjų komanda, man regis, niekad neslėpė, kad orientuojasi į likusius 95 procentus. Idėja sukurti komercinį lietuvišką filmą sklandė gerą dešimtmetį, būta įvairių bandymų. Pirmųjų filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ demonstravimo dienų komercinis pasisekimas įrodo, kad tikslas pasiektas. „Tadas Blinda. Pradžia“ į kino meno reiškinio statusą akivaizdžiai...
|
Venecijos antipodai
Rugsėjo pradžioje Lido saloje jau 68 kartą vyko didžiosios Venecijos bienalės (La Biennale di Venezia) rengiamas seniausias pasaulyje kino festivalis.
Ypatingai vietai dera spindinti prabanga ir paprastumas, raudoni kilimai ir cementinės kino salių grindys. Venecijos kino festivalis garsėja programa, derinančia meninius ir komerciškai sėkmingus filmus. Pasaulyje reta festivalių, kur greta gali pamatyti Aleksandrą Sokurovą ir Madonną, bet visa tai paaiškina festivalio vadovo Marco Müllerio požiūris į komercinį kiną: jis teigia, kad ši etiketė neturėtų reikšti meninės kokybės stokos, atvirkščiai – kine reikėtų...
|
Moters žvilgsnis
Dėmesys avangardiniams, eksperimentiniams filmams – festivalių solidumo, kokybės ir profesionalumo rodiklis.
Bene pirmasis Lietuvoje programą praturtinęs eksperimentinėmis juostomis buvo Tarptautinis Kauno kino festivalis, 2009 m. parodęs iš archyvinių kadrų sudurstytą, senas kino juostas naujam gyvenimui prikeliančio austro Gustavo Deutscho filmą „Kinas – tai mergina ir pistoletas“, pernai atvežė amerikiečių eksperimentuotojo, landšaftų poeto Jameso Benningo „Rūrą“. Šiemet bendradarbiaudami su JAV ambasada Lietuvoje bei filmus atrinkusiu Jonu Meku, festivalio...
|
Auksinis laikotarpis
„Paukšteliai, našlaičiai ir kvailiai”
Neatsitiktinai 1989 m. į Čekoslovakiją grįžus demokratijai ir laisvei atrandama ne tik slaptoji mūsų istorija, bet ir užmirštieji 7-ojo dešimtmečio meno lobiai. Jie buvo atkakliai slapstomi nuo žiūrovų, ženklinami žalingo ir nesocialistinio meno antspaudais. Jų autoriai buvo ignoruojami, o gavusieji leidimą dirbti susidurdavo su nuolatine griežta komunistinių valdžios institucijų kontrole.
Kas žino, kaip atrodytų Čekoslovakijos kinas, jei ne Sovietų...
|
|
Skaityti visus 
Rašyti
