Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Inčiūraitė

Atpažinti nugara

Monika Krikštopaitytė
Kristina Inčiūraitė. „Sekimas“. 2011 m. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Moters balsas

Dalia Mikonytė
Kristina Inčiūraitė. Kadras iš videofilmo „Naftos miestas“. 2007-2008 m.
Kristina Inčiūraitė gilinasi į moters balso, kalbos ir viešosios erdvės problemas, kvestionuoja moters kūno reprezentavimo stereotipus. Jos darbai dažnai interpretuojami feminizmo teorijų kontekste. 2007 m. ji surengė parodą „Tarp mūsų“, kurioje buvo pristatytos šešios Vilniaus menininkės (Jurgita Remeikytė, Alma Skersytė, Irma Stanaitytė, Laura Stasiulytė, Vilma Šileikienė ir Kristina Inčiūraitė).

Nužudyta magija

Živilė Pipinytė
„7 nuodėmės“
Išsirengusi į Kristinos Inčiūraitės dokumentinio filmo „7 nuodėmės“ premjerą, spėliojau, ar autorei pavyko išvengti daugumai lietuvių videomenininkų būdingo dviračio išradinėjimo, kai 7-ajame ar 8-ajame dešimtmečiais įprastos dokumentinio kino išraiškos priemonės jų filmuose pateikiamos kaip kino kalbos naujovės. Ankstesniuose Inčiūraitės darbuose tokio išradinėjimo būta. Pasirodo, smarkiai klydau. „7 nuodėmės“ apskritai nelabai ką bendra turi su kinu. Ypač su dokumentiniu. Tai greičiau dar vienas judančių vaizdų projektas, tik parodytas dideliame kino teatro ekrane.

Keli maži niuansai ir didelis pliusas išlikimui

Kęstutis Šapoka
Kristina Inčiūraitė. „Nuo gero - prie puikaus“ (lankstiniai iš J.C. Collinso knygos „Nuo gero - prie puikaus. Kodėl vienos kompanijos padaro šuolį, o kitos - ne“, 2004 m.). 2009 m.
Kristina Inčiūraitė tęsia po Nepriklausomybės atgavimo (daugiausia) Vilniuje debiutavusios kartos „sentimentalistų(-čių) atšakos“ (Eglės Rakauskaitės, Jurgos Barilaitės, Dariaus Žiūros, Gintaro Makarevičiaus etc.) meno tradiciją.



« Atgal

Kiti raktiniai žodžiai