Tačiau užuot pabandžiusi suvokti savo herojų tikrovę, Inčiūraitė mechaniškai bando iliustruoti iš anksto numatytą schemą. Deja, dokumentinis kinas prasideda tada, kai schema sulaužoma, o ne atvirkščiai. Filmo herojės su joms iškeltais klausimais ar problemomis paprastai neturi nieko bendra, bet stengiasi atsakyti į Inčiūraitės klausimus kaip pavyzdingos mokinukės - taisyklingai, literatūriškai, beveik nieko nepridėdamos nuo savęs. Sportininkės tikrai puikios, žavios, protingos, stiprios asmenybės ir, neabejoju, galėtų daug daugiau pasakyti, jei režisierė klausinėtų apie tai, kas joms iš tikrųjų svarbu. Bet tai, kas svarbu joms, regis, režisierės apskritai nedomina. Ji turi koncepciją ir tikslą - pritempti filmo herojes iki pačiai Inčiūraitei iš anksto žinomų atsakymų. Savo herojų ji nesigaili ir nebijo išstatyti pajuokai, nes palieka kartais visai naivius atsakymus, skurdžią bulvarinių dienraščių leksiką. Toks įspūdis, kad tos Lietuvos ir pasaulio čempionės iš mažų provincijos miestų ir miestelių, jų unikalūs likimai ir dar unikalesni charakteriai Inčiūraitės nedomina, tiksliau, domina tik tiek, kiek pavyksta įsprausti į griežtai nubrėžtus filmo rėmus. Jokios improvizacijos, jokio realaus gyvenimo. Vaizdais ir žodžiais užpildoma iš anksto numatyta schema. Jei jau Inčiūraitė nusprendė, kad liesutės paauglės boksininkės turi paaiškinti persivalgymą, tai taip ir bus. Todėl mergaičiukės kalbės apie dietas, kurių jos nesilaiko, kurios joms visai nerūpi (ir ačiū Dievui), o Inčiūraitė fiksuos jų bejėgiškas pastangas atsakyti į sudėtingai režisierės suformuluotą klausimą. Iš pradžių dar galima pamanyti, gal Inčiūraitė siekia komiško efekto, bet gana greitai tampa aišku, kad humoras - tikrai ne jos koncepcijos komponentas.

Akivaizdžią „duetų“ ir klausimų-atsakymų monotoniją turėtų griauti kadaise Anas sudainavusios Rositos Čivilytės apmąstymai apie šiuolaikines moteris. Bet ši pagrindinė projekto herojė, regis, apie moters tapatybę visai neturi ką pasakyti, iš jos lūpų liejasi tokios banalybės, kurių į savo puslapius kažin ar įsileistų net paprasčiausiai auditorijai skirti žurnalai. Inčiūraitei tai nė motais. Ji nepastebi ir kaip netalentingai, nuolat grožėdamasi savimi ir „falšyvindama“ ta pagrindinė herojė vaidina save. Nesu joks Stanislavskis, bet vos tik Čivilytė praverdavo burną, norėjau rėkti: „Netikiu! Netikiu!“ Falšas į dokumentiką pretenduojančiame kine juk pastebimas labiau nei vaidybiniame.

„7 nuodėmėms“ įpusėjus net apsidžiaugiau, kad specifinę kino estetiką kovingai skelbęs Brechtas niekad nepamatys šio lietuviško kūrinėlio, kuriame tiek daug visko, ko jis ypač nekentė mene. Kaip ir tos nudailintos, „išlaižytos“, nenatūralių ryškių spalvų, bet reklamiškai gražios filmo erdvės, nenatūralaus apšvietimo ir viso to „glamūrinio“ spindesio, kurį sukūrė operatoriaus Rolando Leonavičiaus kamera. Visų tų pseudoreikšmingų stambių planų, tų mergaičių ant molo, kurių fone tarsi paveikslėlyje vienas prie kito priartėja laivai, visų tų pseudometaforų, kurios turi liudyti filosofines „7 nuodėmių“ potekstes. Bet filosofinis dokumentinis kinas gimsta iš giliausių žmogaus ir tikrovės atsivėrimų. Beveik prieš šimtą metų tą aiškiai suformulavo dar Johnas Griersonas, sakydamas, kad dokumentiniame kine nėra nieko gražesnio už tai, kad dramatizuojama ir suteikiama vertė reiškiniams ir žmonėms, kurie neatrodo vertingi ir dramatiški tol, kol dokumentininkas neatras ir neparodys jų dramos ir vertės. Griersonas kvietė pastebėti kasdienio gyvenimo magiją. Inčiūraitė padaro viską, kad tą magiją nužudytų, paverstų banalybe. Todėl „7 nuodėmes“ žiūrėti sunku. Reginys atrodo daug ilgesnis, nei trunka iš tikrųjų, ne tik dėl sunkiasvorės statikos (nors ekrane kas nors visąlaik juda, - kadras atrodo statiškas, nes nejuda mintis), monotoniško ritmo ar menininkės nesugebėjimo aprėpti filmo visumą. Juk negalima kurti dokumentinio filmo ir kartu neigti dokumentinio kino prigimtį, jo specifiką. Parabolė apie dvi Anas kiekvienos moters viduje čia niekuo dėta. Dokumentinis kinas niekad nebus jokios, net protingiausios koncepcijos iliustracija. Fiksuoti tikrovę gali ir judančių vaizdų menininkai. Ją apibendrinti ir atrasti gilesnes prasmes - dokumentinio kino esmė. Vienintelė pozityvi išvada, pasižiūrėjus „7 nuodėmės“, - kino režisūra yra profesija. Net ir šiais judančių vaizdų laikais.

„7 meno dienos“ Nr.13 (889), 2010-04-02