Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Prisiekusiems sinefilams


„7md“ rekomenduoja dešimt „Kino pavasario“ filmų


7 MD

Share |
„Gėda”
Kovo 15 d. prasidės „Kino pavasaris“. Jau septynioliktą kartą rengiamas tarptautinis kino festivalis pasiūlys daugiau nei 200 filmų programą, susitikimų su jų autoriais bei įvairių naujienų.

Šiemet prie festivalio prisijungė „Viasat komedijų festivalis“, bendradarbiaujant su JAV ambasada Lietuvoje bus pristatyta Amerikos nepriklausomųjų filmų programa, pirmąkart bus surengtas trumpo metražo filmų konkursas, lemtingas Europos gražuoles ir nemirtingus klasikinius filmus primins retrospektyva „Femme Fatale Europos kine“. Konkursinė programa „Nauja Europa – nauji vardai“ pristatys vienuolika filmų iš Rytų ir Vidurio Europos, ją vertins žiuri – aktorė, režisierė ir scenaristė iš Kubos Mirtha Ibarra, rusų operatorius ir režisierius Pavelas Kostomarovas, švedų kino kritikas Janas Lumholdtas ir latvių režisierius Maris Martinsonas, kūręs televizijos serialus ir Lietuvoje. Žiūrovai galės rinkti labiausiai patikusį lietuvišką filmą – festivalyje laukia ne tik premjeros, bet ir galimybė pasižiūrėti per metus Lietuvoje sukurtus filmus.

 

Apie atskirus filmus, jų autorius ir programas skaitykite kituose „7md“ numeriuose. Tačiau „Kino pavasario“ programa per didelė vieno žmogaus galimybėms, ir nors dalis festivalio filmų vėliau atsidurs kino teatrų repertuare, neišvengiamai reikės rinktis, kas svarbiau. Pristatome tuos „Kino pavasario“ filmus, kurių patartume nepražiopsoti.

 

 

„Almajerio kvailystė“ („La Folie Almayer“, rež. Chantal Akerman, Belgija, Prancūzija, 2011)

 

Apie ką. Dokumentine maniera nufilmuotas pasakojimas apie aistrą ir beprotybę, sukurtas pagal pirmąjį Josepho Conrado romaną, kuriame jau galima įžvelgti visas būsimas rašytojo temas – klaidą, atpirkimą, praradimų kainą. Filmo herojus Almajeris Pietryčių Azijoje ieško lobio. Vedęs turtingo kapitono dukterį, Almajeris iškeičia savo svajones į meilę dukteriai. Filmo idėja režisierei gimė, kai sutapo ką tik perskaityto romano ir pirmąkart pamatyto R.W. Murnau filmo „Tabu“ įspūdžiai. Filmo apie prarastą rojų, į kurį įsibrauna plėšrūnas, dvasia atitiko Conrado romaną.

 

Kodėl. Chantal Akerman (g. 1950) – viena garsiausių kino kūrėjų feminisčių. Ji kuria vaidybinius, dokumentinius, eksperimentinius filmus. Didelės įtakos Akerman turėjo Jonas Mekas ir Michaelas Snow.

 

Kam. Mėgstantiems eksperimentinį kiną ties sapnų ir realybės riba.

 

 

„Aš Tave myliu...“ („Я тебя люблю“, rež. Pavelas Kostomarovas, Aleksandras Rostorgujevas, Rusija, 2011)

 

Apie ką. Milicijos kapitonas filmuoja savo darbą ir šeimą. Kartą jis palieka kamerą mašinoje, trys paaugliai ją apvagia ir paima kamerą. Jie filmuoja savo gyvenimą, beprasmišką darbą, tuščius pokalbius, pasimatymus su merginomis. Tačiau pagrindinė jaunuolių gyvenimo tema yra meilė. Šios mozaikos apie šių dienų Rusiją kūrėjams įdomu, kaip veikėjų cinizmas ar infantilumas reaguos į jausmų išbandymą.

 

Kodėl. Filmas – eksperimentas, dvejus metus kurtas dokumentas apie šių dienų Rusijos gyvenimą. Režisieriai susitiko su daug jaunų Rostovo prie Dono gyventojų, daliai iš jų davė mažas HD kino kameras ir užduotį – nuoširdžiai nufilmuoti savo gyvenimą.

 

Kam. Ieškantiems kino, gimstančio ties vaidybinio ir dokumentinio kino riba. Būtent ten dabar ir įvyksta didieji atradimai.

 

 

„Drąsa“ („Wymyk“, rež. Greg Zgliński, Lenkija, 2011)

 

Apie ką. Vieną iš dviejų brolių, kurie nesutaria nuo vaikystės, nepilnamečiai nusikaltėliai išmeta iš traukinio. Vyresnysis (Robert Więckiewicz) jaučiasi kaltas, kad neapgynė brolio (Łukasz Simlat) ir šį ištinka koma. Vyresnėlis, kuris visada jautėsi pranašesnis, lemiamą akimirką išsigando. Tragiškas incidentas ir artimųjų pasmerkimas privers jį suabejoti ne tik savo teisumu, bet ir pirmą kartą pabandyti suprasti viduje slypinčią baimę.

 

Kodėl. Lenkų kino kritikas Tadeuszas Sobolewskis tvirtina, kad nuo Krzysztofo Kieslowskio „Trumpo filmo apie žudymą“ lenkų kine nebuvo tokio gilaus pasisakymo apie blogį. Tragiškas įvykis režisieriui tampa pretekstu perteikti vidinę Więckiewicziaus meistriškai suvaidinto personažo dramą. Gregas Zglińskis studijavo Australijoje ir Šveicarijoje, ten sukūrė pirmuosius filmus, tačiau grįžo į Lenkiją, kur, pasak jo, gyventi įdomiau. Jis ne tik kino režisierius, prodiuseris, bet ir kompozitorius, roko grupių gitaristas.

 

Kam. Mėgstantiems kamerines psichologines dramas apie asmeninę atsakomybę, kurių dramatiški įvykiai įgyja simbolinį, universalų lygmenį. Šių dienų kine ieškantiems iki šiol neįvardytos „smulkiųjų verslininkų“ realybės. Klausiantiems, kaip gyventi su amžinu kaltės jausmu.

 

 

„Gilyn į prarają“ („Into the Abyss“, rež. Werner Herzog, Kanada, Vokietija, 2012)

 

Apie ką. 2001-ųjų spalio 24 d. Teksaso valstijos Conroe miestelyje vogdami automobilį Jasonas Burkettas ir Michaelas Perry šaltakraujiškai nužudė tris žmones. Mašinos pavogti nepavyko, netrukus žudikai buvo pagauti ir nuteisti: Burkettas – kalėti iki gyvos galvos, Perry skirta mirties bausmė. Werneris Herzogas susitiko su aukų šeimomis ir mirties nuosprendžio išvakarėse su 29 metų žudiku Perry. Jis atkūrė policijos užfiksuotą nusikaltimą, bet nestojo nei nusikaltėlių, nei jų aukų pusėn. Režisierius bando suprasti, kodėl įvyko nusikaltimas.

 

Kodėl. Dauguma Herzogo filmų kviečia keliauti į tamsą, bet kad atsidūrus mirtininkų kameroje kils noras juoktis, ko gero, režisierius nesitikėjo. Viename interviu Herzogas sakė: „Faktai nėra tiesa. Kine mane domina tiesa, t.y. tai, kas nepasakyta žodžiais, kas glūdi po įvykių paviršiumi. Jei dokumentiniame filme ieškote tik nuogų faktų, idealas jums bus telefonų knygos informacija – visada patikima ir naudinga. Tiesa – tai žmogaus prigimties ir jo fantazijų, mitų, poezijos, jausmų, grožio, baimių, sapnų atradimas.“

 

Kam. Mąstantiems apie nusikaltimą ir bausmę. Jos nepripažįstantiems. Svarstantiems, kodėl kyla noras stebėti svetimą mirtį.

 

 

„Gėda“ („Shame“, rež. Steve McQueen, D. Britanija, 2011)

 

Apie ką. Apie stilingame bute Manhatane gyvenantį vienišių Brendoną. Jis primena vyrams skirtų žurnalų teigiamus personažus, kurių kūnas ir siela funkcionuoja puikiai. Apie nuo sekso priklausomą vyrą: Brendonas nuolat geidžia moterų, bet nesugeba mylėti. Jo gundymo ir kopuliavimo spektakliai gali vykti visur – metro traukinyje, biure, viešbučio kambaryje. Michaelis Fassbenderis preciziškai atskleidžia savo personažo apsėdimą – iškart patenkinti seksualinį troškimą. Jo tobulą gyvenimo ritmą sudrums dvi moterys – juodaodė bendradarbė ir staiga Niujorke apsireiškusi sesuo.

 

Kodėl. Steve’ui McQueenui Brendonas yra vartotojas, gyvenantis pasaulyje, kur bet koks patenkintas troškimas bematant gimdo naują. Tačiau filmas nėra tik erotomanijos studija, bet ir pasaulio, kuriame nebeliko gėdos, refleksija. Metro Brendono perskaitytas užrašas „Improving non-stop“ – skamba tarsi vienas iš naujų dešimties idealiai vienišiaus gyvenimui pritaikytų įsakymų. Kartu tai filmas apie šių dienų pasaulio tuštumą.

 

Kam. Bandantiems suprasti vis labiau dominuojantį šių laikų individų narcisizmą. Besidomintiems šiuolaikiniu menu, nes McQueenas – vienas garsiausių britų menininkų, o „Gėda“ – jo antras vaidybinis filmas. Tai ir gera pamoka šiuolaikiniams lietuvių menininkams, planuojantiems kurti vaidybinius filmus.

 

 

„Naktinis klubas „Crazy Horse“ („Crazy Horse“, rež. Frederick Wiseman, Prancūzija, JAV, 2011)

 

Apie ką. Apie garsiojo Paryžiaus kabareto užkulisius. Apie tai, kaip režisierius Philippe’as Decouflé ir meno vadovas Ali Mahdavi kuria garsius šokius. Juos šoka nuogos šokėjos. Apie kabareto gyvenimą nuo šokio sumanymo iki jo premjeros. Kartu filmas atskleidžia skirtingas šokančių moterų tapatybes bei reginio laukiančių žiūrovų ir jį kuriančių profesionalų tikslus.

 

Kodėl. Tai – 39 dokumentinio kino klasiko Fredericko Wisemano (g. 1930) ir trečiasis Paryžiuje jo kurtas filmas (prieš tai filmavo Paryžiaus operos baletą ir „Comédie française“). Wisemano metodas – ilgai stebėti kokią nors instituciją ir taip parodyti visuomenės mechanizmus. Šiame filme režisierių domino moterų geismas, erotizmas, juslingumas bei natūralaus ir dirbtinio grožio kontrastas. Vis dėlto svarbiausia jam buvo klausimas: kodėl žiūrovai nori panašaus pobūdžio spektaklių.

 

Kam. Besidomintiems dokumentiniu kinu, masine kultūra ir jos fantazijomis.

 

 

„Paradas“ („Parada“, rež. Srdjan Dragojević, Serbija, Vokietija, Slovėnija, Kroatija, Vengrija, 2011)

 

Apie ką. Bene pirmas kelių buvusios Jugoslavijos šalių bendros gamybos filmas – komedija apie nacionalistus ir gėjus. Vieni filmo herojai rengiasi homoseksualų eitynėms – pirmas bandymas jas surengti prieš dešimt metų baigėsi kraujo praliejimu, kiti (beje, palyginti neseniai tarpusavyje kariavę serbai ir kroatai) – privačios apsaugos firmos darbuotojai – turės saugoti gėjus nuo vietinių uokų ir gražulių, nes policija tai daryti atsisakė. Vienas apsaugininkų negali pamiršti komunistinių dainų, nors ant jo krūtinės ir kabaluoja didelis auksinis kryžius. Filmo personažus daug kas skiria, žiūrovams jie bus vienodai juokingi ir... simpatiški.

 

Kodėl. Filmo herojai tarsi sudėti iš stereotipų, jie į vienas kitą dažniausiai kreipiasi keiksmažodžiais, bet režisieriaus eksperimentas – bent trumpam suplakti labiausiai priešingus ir kompromituojančius simbolius ir paklausti: „Ar tikrai norime vieni su kitais kariauti?“, pavyko (žinoma, su tam tikromis išlygomis, nes dramaturgija šlubuoja). Šis farsas aktualus ir mums. Juolab kad juokas, ir dar iš savęs, – geriausias vaistas nuo visų tautinių ligų.

 

Kam. Homofobams, nacionalistams, seksualinių mažumų eitynių dalyviams, LR Seimo nariams.

 

 

„Pasikalbėkime apie Keviną“ („We Need to Talk about Kevin“, rež. Lynne Ramsay, D. Britanija, 2011)

 

Apie ką. Apie motinystės naštą. Apie motiną, kuri niekad nemylėjo savo sūnaus Kevino. Ji kaltina save, kad berniukas tapo nusikaltėliu. Kevinas visą laiką žaidžia su motina žiaurius žaidimus, o šešiolikos žudo mokyklos draugus. Filmas – į kalėjimą sūnaus aplankyti vykstančios motinos sąmonės srautas. Kartu jis kelia klausimus: iš kur atsirado Kevino agresija, ar sugebės motina ir jos suaugęs sūnus pažvelgti į save iš šalies, atleisti vienas kitam ir pagaliau suartėti, nors Kevinas – psichopatas, nežinantis empatijos. Ar meilės stoka yra nusikaltimas, klausia britų režisierė Lynne Ramsay ir jos bendraautore tapusi aktorė Tilda Swinton.

 

Kodėl. Ramsay filmas – bandymas sukurti šiuolaikinę tragediją. Režisierė rodo savaip perversišką ryšį – motina kovoja su sūnumi beveik nuo pat jo gimimo, juos suartina tik neapykanta vienas kitam. „Pasikalbėkime apie Keviną“ atskleidžia, kaip galima tapti įsikalbėtų jausmų vergu.

 

Kam. Mėgstantiems filmus, nesiūlančius vieno atsakymo. Svarstantiems, kas yra pasirinkimo laisvė. Gal Kevino motina visai nenorėjo šeimos, vaikų ir kitokių „moters pareigų“? Gal ji būtų laiminga likusi viena?

 

 

„Tamsoje“ („W ciemności“, rež. Agnieszka Holland, Lenkija, Vokietija, Kanada, 2011)

 

Apie ką. Tikrais faktais paremtas pasakojimas apie Holokaustą ir apie tai, kaip paprastas žmogus tampa didvyriu. Apie lenką Leopoldą Sochą, kuris Antrojo pasaulinio karo metais Lvovo kanalizacijos kanaluose 14 mėnesių slėpė iš geto pabėgusius žydus. Iš pradžių už savo pagalbą jis ėmė pinigus. Vėliau padėjo žydams, nes jį ėmė jaudinti tragiškas šių žmonių likimas. Socha rizikavo savo ir šeimos gyvybe.

 

Kodėl. Kaip ir kiti geriausi filmai apie Holokaustą, „Tamsoje“ veda į finalinę gėrio pergalės akimirką. Tačiau Holland nekūrė tradicinio filmo apie gėrio triumfą. Ji priverčia žiūrovus suvokti tų laikų realybę, kurioje dominuoja neapykanta, išlikimo instinktas, mirties baimė ir prisitaikymas. Režisierė rodo, kaip žmoguje pabunda sąžinė. Sochą suvaidinęs Robertas Więckiewiczius sukūrė įsimintiną vaidmenį, operatorė Joanna Dylewska meistriškai parodė gyvenimą aklinoje tamsoje. Nuo garsiųjų „Šindlerio sąrašo“ ir „Pianisto“ filmas skiriasi tuo, kad rodo paprastą žmogų, gal net nesuvokiantį savo poelgio išskirtinumo.

 

Kam. Vis dar tikintiems kino sukrėtimais.

 

 

„Tegyvuoja antipodai!“ („Vivan las Antipodas!“, rež. Viktoras Kosakovskis, Vokietija, Argentina, Nyderlandai, Čilė, 2011)

 

Apie ką. Kartą Viktoras Kosakovskis atsidūrė Argentinoje ir žiūrėdamas į ant tilto stovintį žveją pagalvojo, kas būtų, jei jo meškerės valas nutįstų kiaurai Žemės rutulio?

 

Kodėl. Viktoras Kosakovskis – vienas originaliausių šių dienų dokumentinio kino kūrėjų. Kai paaiškėjo, kad valas išlįstų Šanchajuje, jam gimė idėja sukurti filmą apie žmones, gyvenančius priešingose Žemės rutulio dalyse, vienas kitam „ant galvų“. Kadangi net pačias neįtikimiausias Kosakovskio idėjas (pavyzdžiui, sukurti filmą apie žmones, kurie tą pačią dieną kartu su režisieriumi gimė Leningrade ar tik iš to, ką pro vieną jo buto langą per metus „pamatė“ kino kamera) visada lydi sėkmė, vertikalias linijas tarp Argentinos ir Kinijos, Naujosios Zelandijos ir Ispanijos, Sibiro ir Čilės, Havajų ir Botsvanos filme susiejo netikėti režisieriaus susitikimai su šių vietovių gyventojais. Iš gana ekscentriškos koncepcijos gimė filmas apie tai, kad net labiausiai viena nuo kitos nutolusių pasaulio vietovių gyventojus ir kraštovaizdžius sieja gilūs ryšiai.

 

Kam. Ankstesnių Kosakovskio filmų „Belovai“, „Tiše!“ gerbėjams, mėgstantiems tikrą dokumentinį kiną, kuris verčia mąstyti, o ne vartoti. Juolab kad Kosakovskio filmų žiūrovai pajunta tą patį jausmą, apie kurį režisierius kalbėjo viename interviu: „Aš žiūriu pro kamerą, kažką matau ir pasijuntu laimingas. Gal laimingiausias žmogus pasaulyje.“

 

Parengė Ž. P.


„7 meno dienos“ Nr.10 (978), 2012-03-09

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

HLLYZXwKP, 2015-09-21 09:45

Ja, den e4r verkligen fin! Det ska vara ett TV-fat till den som du sa i kotaenmmren i min blogg, ljusble5tt, grf6nt, gult eller svart har jag sett den med. Det finns e4ven ett antal andra dekorer pe5 den he4r koppmodellen (som heter SD3). Jag har inte en enda kopp i den modellen, men sf6ker alltid till re4tt pris :-)De TV-faten som hf6r till brukar man kunna kf6pa pe5 Tradera ff6r 100-200 kr utan kopp, de e4r ju grymt snygga. Jag har dock inte prioriterat inkf6p av se5na, annars hade jag haft minst ett redan :-))

WJiWFEQixJOJaqw, 2012-07-16 13:25

Admiring the dedication you put into your blog and in depth intaomofirn you present. It's nice to come across a blog every once in a while that isn't the same old rehashed material. Wonderful read! I've bookmarked your site and I'm including your RSS feeds to my Google account.

Goda, 2012-03-09 18:29

Panašu, akd vienintelis filmas dėl kurio visi apskritai sutaria yra Gėda:)

siga, 2012-03-09 12:21

nors niekam neįdomu, bet pasidalinu savo top10:
išgyventi progresą; almajerio kvailystė; nekaltybė; stebuklas; gėda; gilyn į prarają; kalba sarah palin; lsd istorija; naktinis klubas "crazy horse"; revoliucija "tahriro aikštėje"; tegyvuoja antipodai; pasikalbėkime apie keviną. - pusė kaip Ž:P

siga, 2012-03-09 12:14

ačiū 7md - ačiū ŽP už patarimus!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti