Sekmadienį, kai pasaulio dėmesys nukrypo į Rusiją (Lenkijos visuomeninio kanalo žinių vedėjas buvo Raudonojoje aikštėje), LTV ir Nemira Pumprickaitė surengė daugiau nei valandą trukusią „Savaitę“, skirtą Seimo komisijos išvadoms. Ir ko čia nebuvo – pasipūtę politikai, ciniški teisininkai, kiekvienu savo žodžiu besigrožintys žurnalistai ir politologai... Suprantu, kad kitokių veikėjų pas mus nėra, bet kai kalbama ilgai ir nieko nepasakoma, pradedi laukti, kad studijoje tuoj pasirodys Sachos Barono Coheno personažas.

Bruno turėtų būti artimas ne vienam lietuviui. Jis kilęs iš mažos, bet senos ir garbingos Europos šalies Austrijos ir siekia tapti Holivudo įžymybe. Kaip ir kiekvienas televizijos laidos vedėjas, Bruno laiko savo žvaigžde. Žvaigždžių pramonė Lietuvoje klesti. Manau, kad šiuo požiūriu ji tikrai nenusileidžia Austrijai. Tačiau austrų vaikinui neužteko Milano ir Paryžiaus madų šou, jis užsigeidė šio to daugiau – tapti pačiu žinomiausiu pasaulyje austru.

Statistinio lietuvio akimis žiūrint, Bruno turi vieną didelį trūkumą – jis yra gėjus. Taip filme atsiranda antra pagrindinė tema – homofobija. Tiesa, Lietuvoje šiomis dienomis ją maskuoja juokingi plakatai, skelbiantys, kad Lietuvą išgelbės tik santuoka. Sachai Baronui Cohenui sujungti viename personaže kelias temas – ne naujiena. Ne naujas ir jo metodas – provokuoti garsenybes ir tam tikrų visuomenės grupių atstovus. Šokiruoti, užklupti žmonės visada reaguoja nuoširdžiai ir atskleidžia tiesą apie visuomenės nuostatas, požiūrius ir vertybes. Provokacija Baronui Cohenui – būdas atskleisti šiuolaikinės visuomenės degradaciją. Jos saldų rožinį kelią į totalų idiotizmą. Patinka tai ar ne, Baronas Cohenas daro universalias išvadas. Bruno toks juokingas ir kartu baisus ne todėl, kad kiekviename žingsnyje atpažįsti ir lietuviškų televizijų, žiniasklaidos ar stiliaus pramonės fauną bei florą, bet todėl, kad supranti, jog visi pasaulio statkevičiai, jogailos ar gražuliai gyvena pagal tas pačias, iki koktumo vienodas taisykles. Sacha Baronas Coenas kuria totalų reginį (vienas rusų rokeris panašius reginius tiksliai pavadino „žemiau kiaušų“, nors jis turėjo omenyje „Euroviziją“), nes ir pats gyvena reginių visuomenėje.

Laukia patriotinis savaitgalis, todėl bus proga pamatyti daugiau lietuviškų filmų ir net premjerų. Bet apie jas – kitą kartą. LTV šįvakar (9 d. 23.45) primins Raimundo Banionio „Vaikus iš „Amerikos“ viešbučio“ (1990) – „perestroikišką“ fantaziją apie jaunus maištininkus, kovo 11-ąją (LTV, 11 d. 21.15) – Raimondo Vabalo „Skrydį per Atlantą“ (1983) – beviltiškais stagnacijos metais sukurtą meilės Lietuvai prisipažinimą, o LTV „Dokumentinio kino vakaras“ (12 d. 21.30) parodys naujausią bandymą kurti nepriklausomybės mitologiją – dokumentinį Giedrės Žickytės filmą „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (2011). Režisierė, kuri turi puikų ironijos jausmą, paprašė lietuvių politikos veikėjų ir intelektualų prisiminti „Anties“ reikšmę „Sąjūdžiui“ ir visam nepriklausomybės judėjimui. Man labiausiai įstrigo pagrindinio „Anties“ veikėjo transformacija. Logiška jos pabaiga nufilmuota slapta kamera prabangiame kovų už laisvę veterano name palieka neišdildomą ir simbolišką įspūdį.

Po minėjimų, oficialių kalbų, vėliavų pakėlimo, mišių ir eitynių savaitgalio geriausias priešnuodis bus Otaro Joselianio „Sodai rudenį“ (LTV2, 14 d. 22.05). Pasakojimas apie ministrą, kuris tampa valkata ir tik tada pajunta tikrą gyvenimo skonį, rodomas jau ne pirmą kartą, todėl ir aš filmą rekomendavau ne vieną ir ne du kartus, bet bus proga vėl įsitikinti, kad šis Joselianio himnas laisvei ir politikų gyvenimo satyra nesensta.

LTV2 šįvakar (9 d. 21 val.) taip pat siūlo prancūzų filmą – Georges’o Lautnero šnipų kino parodiją „Didžiosios šnipų gaudynės“ (1964), kur pagrindinius vaidmenis sukūrė tuomet labai populiarūs Lino Ventura ir Bernard’as Blier. Mirus vienam svarbiausių pasaulyje ginklų gamintojų, prancūzų agentas gauna užduotį suvilioti jo našlę ir gauti masinio naikinimo ginklų patentus. Pasirodo, apie tai pagalvojo ne tik prancūzai: pilyje įsikūrė šveicarų, vokiečių ir sovietų agentai. Bet visiška sumaištis prasideda pasirodžius amerikiečiams ir į pilį įsiveržus kinams, kurie kiekvieną kambarį prismaigsto mikrofonų.

Dar vieną parodiją – garsiųjų Sergio Leone’s spagečių vesternų – LTV parodys rytoj (10 d., 23 val.). Tai – labai produktyvaus japonų režisieriaus Takashi Miike „Japoniškas vesternas“ (2007). Jis nukelia į samurajų klanų karų laikus – XII amžių, režisierius prismaigsto į filmą daugybę sinefiliškų laukinių Vakarų nuorodų, tad tokia eklektika, manau, patiks turbūt tik atspariausiems „trash“ kino gerbėjams.

Šeimos istorijų mėgėjams bus proga prisiminti Richardo LaGravenese melodramą „P.S. Myliu tave“ (LNK, 11 d. 21.15), sukurtą pagal iškart labai išpopuliarėjusį airės Cecelios Ahern romaną. Filmo herojai Holė (Hilary Swank) ir Džeris (Gerard Butler) – ideali pora. Vyrui mirus, Holė vis labiau grimzta į depresiją ir tada gauna pirmąjį laišką. Rengdamasis mirčiai, Džeris parašė ne vieną – tai jo instrukcijos, kaip Holei gyventi toliau.

Dar vieną šeimos istoriją pamatysime aktorės Helen Hunt režisuotame filme „Ir ji mane surado“ (TV3, 10 d. 01.10), kurio pagrindas – taip pat populiarus Elinor Lipman romanas. Aktorė suvaidino ir pagrindinę filmo heroję – 39-erių niujorkietę Eipril. Filme ją ištinka daug permainų – skyrybos su vyru, naujas romanas, kadaise ją įvaikinusios motinos praradimas ir susitikimas su televizijos pokalbių šou mėgėja, kuri aiškina, kad yra biologinė Eipril motina. Atsidūrusi tarp dviejų motinų ir dviejų vyrų Eipril pagaliau turi galimybę pažvelgti į save iš šalies. Vieną pagrindinių vaidmenų filme sukūrė Colinas Firthas. Jį pamatysime ir Dougo Leflerio istorinėje dramoje „Paskutinis legionas“ (TV3, 10 d. 14.50), kurios veiksmas nukels į senovės Romą, 476-uosius mūsų eros metus.

Alison Eastwood 2007 m. filme „Bėgiai ir ryšiai“ (LNK, 11 d. 23.30) traukinio ir automobilio susidūrimas išprovokuoja traukinio inžinieriaus ir mirties išvengusio berniuko susitikimą. Tai pirmasis Clinto Eastwoodo dukters filmas, jo titruose – daug pavardžių, matytų režisierės tėvo filmuose, tarp jų ir pagrindinius vaidmenis sukūrę aktoriai Marcia Gay Harden bei Kevinas Baconas.

Vieniems terapinį poveikį turi šeimyninis kinas, kitiems – siaubo filmai. Pastariesiems turėtų patikti gerokai primiršto suomio Renny Harlino 2004 m. Holivude sukurti „Proto medžiotojai“ (TV3, 11 d. 22.30). Jo herojai – septyni būsimi FTB agentai psichologai, kuriems liko paskutinis testas. Jie atsiduria vieni saloje, atskirti nuo pasaulio miestelyje, kuris vadinasi Nusikaltimų miestas (Crimetown). Čia viskas primena Holivudo paviljoną po atviru dangumi, bet tai ne vienintelės postmodernistinės režisieriaus nuorodos. Paaiškėja, kad vienas iš septynių yra žudikas maniakas. Atsidūrę holivudiškuose pelėkautuose filmo herojai bandys išsiaiškinti, kuris iš jų yra žudikas. Greitai paaiškės, kad žudikas gali būti kiekvienas.

Jūsų –

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.10 (978), 2012-03-09