Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Solidarus kinas


Jubiliejinės Berlinalės laureatai


Živilė Pipinytė

Share |
„Medus“
Paskutinėmis jubiliejinės Berlinalės dienomis pamačiau porą konkurso filmų, kurie nustebino paprastumu ir išmintimi.

Tai mažo (jei ne minimalaus) biudžeto, kameriški filmai, tokie, kokius būtų galima kurti ir Lietuvoje, jei mūsų kino kūrėjai turėtų daugiau idėjų ir mažiau pretenzijų nustebinti pasaulį. Argentinietės Natalios Smirnoff „Dėlionės“ („Rompecabezas“) herojė Marija - namų šeimininkė, vyro žmona ir dviejų suaugusių sūnų motina. Ją pamatome jau pirmuose filmo epizoduose, kai ji nešioja indus, siūlo svečiams maistą, renka šukes triukšmingame vakarėlyje. Prie nieko neprisėsdama, bet visiems patarnaudama, ji nuolat kuičiasi virtuvėje, o paskui atneša svečiams tortą, ant kurio viena žvakutė ir skaičius „50“. Tik tada paaiškėja, kad triukšmingas vakarėlis yra jos gimtadienio šventė.


Filmo pradžioje kamera filmuoja aktorę Marią Onetto iš labai arti, tarsi pabrėždama jos gyvenimo ankštumą - mažas butukas, mažos problemos, maži žmonės. Ta klaustrofobiška erdvė, be abejo, slegia ir Mariją. Bet ji rado išeitį - dėliones. Ji jas dėlioja kasdien. Pomėgis tapo vyro ir sūnų pašaipų objektu. Vieną dieną Marija pasiryžta paskambinti skelbimą dėlionių parduotuvėje pakabinusiam ponui Robertui. Jis ieško kandidatų dalyvauti dėlionių čempionate. Taip Marija pirmą kartą įžengia į kitą, iš pradžių svetimą pasaulį. Erdvė aplink ją ima plėstis. Kamera rodo ne tik Marijos veidą ar jos kūno dalis, bet ir visą figūrą. Senamadiška nedrąsi Marija pasirodo besanti puiki žaidėja ir net išgyvena meilės nuotykį su savo treneriu. Kartu su Robertu ji laimi visus konkursus ir net pagrindinį prizą - kelionę į Vokietiją, pasaulio čempionatą. Ar ji pasinaudos ta galimybe, filmo pabaigoje taip ir neaišku. Bet kad Marija pajuto savo vertę ir laisvės skonį, kad pati gali spręsti, kaip jai gyventi toliau, akivaizdu. Paskutiniuose kadruose, jau slenkant pabaigos titrams, Marija sėdi didžiuliame lauke, žiūri į dangų, valgo obuolį ir akivaizdžiai džiaugiasi savo laisve.


Apie laisvę ir prancūzų Benoit


Delepine'o bei Gustave'o Kerverno filmas „Mamutas“ („Mammuth“). Jo herojus - šešiasdešimt penkerių skerdyklos darbininkas, pramintas Mamutu (Gerard Depardieu). Filmo pradžioje bendradarbiai jį išlydi į pensiją, bet netrukus paaiškėja, kad prancūziškai „Sodrai“ stinga įrodymų, jog jis tikrai dirbo visą savo gyvenimą, ir žmonos (iš filmo „Serafina“ pažįstama Yolande Moreau) paskatintas Mamutas leidžiasi į kelionę, apžergęs seną motociklą, kad gautų trūkstamus dokumentus iš buvusių darboviečių. Mamutas yra mažakalbis, bet daug ir nereikia, kad suprastumei, koks buvo jo gyvenimas. Jį labai lengvai susigalvos kiekvienas žiūrovas, kartu su Mamutu apsilankęs kapinėse (duobkasys), įtartiname bare (apsaugininkas), klajojančiame atrakcionų parke, gamykloje, vynuogyne... Režisieriai pasirinko kelio filmo žanrą, bet kartu tai filmo herojaus grįžimas į praeitį, susitikimai su giminėmis (pakvaišusią dukterėčią, kuriančią skulptūras iš išmestų žaislų ir daiktų, suvaidino madinga menininkė Miss Ming), senais draugais. Visą tą kelią Mamutą lydi fantomas - žuvusi jo pirmoji meilė (Isabelle Adjani).


„Mamutas“ nufilmuotas kažkokioje neįtikėtinai grūdėtoje juostoje, bet per spaudos konferenciją režisieriai išsklaidė vieno kolegos įtarimus, esą tai „Super 8“. Pasak jų, tai jau seniai net fotografų nebenaudojama apverčiama juosta, ir šis filmas - pirmas ir paskutinis toks kino istorijoje. Bet toks specifiškas vaizdas (dažnai „paplaukęs“, neryškus) subtiliai paryškina pagrindinę filmo mintį, nes „Mamutas“- tai filmas apie laisvę. Apie tai, kad visi darbai riboja žmogaus saviraiškos ir laisvės galimybes, kad niekad nevėlu pagaliau pradėti gyventi savo gyvenimą. Depardieu herojus filmo pabaigoje laiko brandos egzaminą ir kuria eiles. Jis yra laisvas ir laimingas. Jo nebepersekioja jokie fantomai. Manau, kad Depardieu tai dar ir labai asmeniškas filmas, nes jis skirtas prieš kelerius metus mirusiam aktoriaus sūnui Guillome'ui - aistringam motociklų ir laisvės gerbėjui. Tai tarsi atsisveikinimas su sūnumi.


Kad filmą kūrė laisvi žmonės, buvo galima įsitikinti ir per spaudos konferenciją, ir per fotosesiją. Užuot rimtai ir tvarkingai pozavę fotografams, režisieriai sudainavo „Marseljetės“ kupletą, o Depardieu su Moreau sušoko liaudišką ratelį.


Festivalio žiuri šie filmai nesudomino, nors jos sprendimas buvo ir gana netikėtas, ir netradiciškas. Žinoma, visi tikėjosi, kad žiuri pirmininkas Werneris Herzogas palaikys autorinius, nekomerciškus, originalius filmus. Per spaudos konferenciją jis net užsiminė, jog festivalių privalumas yra tas, kad juose gali pamatyti lietuviškų ir čekiškų filmų. Sprendimas skirti pagrindinį prizą „Auksinį lokį“ turkų režisieriaus Semiho Kaplanoglu filmui „Medus“ („Bal“) buvo netikėtas, nes filmas, nors ir palankiai sutiktas, vis dėlto nebuvo tarp favoritų. Tai trečia režisieriaus trilogijos apie mažą berniuką Jusufą dalis. Berniukas mikčioja, jam sunkiai sekasi mokykloje skaityti, bet pašnibždomis jis gali kalbėtis su tėvu - laukinio medaus rinkėju. Tėvas renka medų didžiuliame miške (filmuota nepaprastai įspūdingose ir, matyt, turistų dar neatrastose kalnų vietovėse šalia Juodosios jūros), kuris primena stebuklingą pasakų ir mitų mišką. Berniukas dažnai eina į mišką su tėvu - tai ir yra tikrosios gyvenimo pamokos. Filmas prasideda kadrais, kurie tarsi įrėmina filmą - milžiniško medžio šaka, prie kurios tėvas prisitvirtino virvę, lūžta. Pabaigoje berniukas sužino apie dingusio tėvo mirtį. Režisierius tiksliai nenubrėžia berniuko prisiminimų, sapnų ir tikrovės ribos. Tai filmas apie pasaulio, savęs, meilės pažinimą. Apie mirties iniciaciją. Jo ritmas lėtas, kadrai statiški, tad svarbiau yra pasaulio, jo grožio ir paslapčių meditacija, kurią režisierius neįkyriai susieja su maldomis ir religiniais ritualais, kai moterys meldžiasi dingus berniuko tėvui. Filmas nuoširdus, poetiškas, kontempliatyvus. Kita vertus, po jo paklausiau savęs, kiek tokių poetiškų filmų apie mažus berniukus, atrandančius pasaulį, jau teko matyti, bet tai, kad pagrindinis vieno svarbiausių pasaulyje festivalių prizas atitekto būtent tokiam kameriškam, minimalistiškam, jokių naujųjų technologijų, triukų nenaudojančiam filmui, tikrai nėra blogai.


Mažieji žmonės


Kritikų favoritas nuo pat festivalio pradžios - rumunų debiutanto Florino Serbano filmas „Jei noriu švilpti, švilpiu“ („Eu cand vreau sa fluier, fluir“) gavo antrą pagal svarbą Didįjį prizą ir Alfredo Bauerio prizą novatoriškiausiam festivalio filmui. Pasakojimas apie dvidešimtmetį jaunuolį, kuris kalėjime nori sutrukdyti motinai išsivežti jaunesnį broliuką į Italiją, yra ir įsimintina psichologinė studija apie prievartos, blogio ištakas. Priverstas veikti, vaikinas griebiasi agresijos ir paima įkaitę. Pabaigoje jis suvokia, kad prievarta negali būti prasminga. Tai taip pat mažo biudžeto, dokumentišku stiliumi nufilmuotas kūrinys. Konkursinėje programoje dominavo herojai, kurie ką tik išėjo iš kalėjimo. Benjamino Heisenbergerio filmo „Plėšikas“ („Der Rauber“, Austrija, Vokietija) herojus - maratono bėgikas, išėjęs iš kalėjimo, vėl ima plėšti bankus. Ne tam, kad praturtėtų - tai treniruočių dalis. Filmui apie vidinę tuštumą, susvetimėjimą vis dėlto pristigo išraiškingesnio herojaus, kuris pateisintų režisieriaus kuriamą kino metaforą.


Dar vienas festivalio kritikų favoritas - rusų režisieriaus Aleksejaus Popogrebskio filmas „Kaip aš praleidau šią vasarą“ („Kak ja proviol etim letom“ - originalo pavadinime sąmoningai padaryta klaida) - tai dviejų aktorių filmas. Neatsitiktinai Sergejus Puskepalis ir Grigorijus Dobryginas pelnė „Sidabrinius lokius“ už geriausią vyro vaidmenį. Jie suvaidino du meteorologijos stoties, stovinčios pasaulio pakraštyje, saloje Arkties vandenyne netoli Čiukotkos, darbuotojus. Sergejus ir Pavelas netrukus turi grįžti namo, bet Sergejui žvejojant Pavelas priima radiogramą, kurioje pranešama apie Sergejaus šeimos žūtį. Vaikinas bijo pranešti šią žinią. Kai tai įvyksta, prasideda keista dviejų vyrų kova. Psichologinė personažų studija filme itin įtikinama, nes vyrų santykiai plėtojami keliuose lygmenyse. Juos daug kas skiria - ir požiūris į darbą, į pareigą, ir gyvenimo prasmės suvokimas. Vyrų konflikte galima įžvelgti ir kartų, tėvo ir sūnaus konfliktus. Labai svarbus yra ir gamtos motyvas - ilgas buvimas dviese laukinėje gamtoje atveria žmogaus instinktus, priverčia jį kitaip pažvelgti į save. Jautriai Čiukotką nufilmavęs Pavelas Kostomarovas buvo apdovanotas „Sidabriniu lokiu“ už geriausią operatoriaus darbą. Man šis filmas pasirodė pernelyg tiksliai apskaičiuotas festivalinei auditorijai - mįslingos rusų sielos, didžiulės erdvės, baltosios meškos, finalinis žmogiškumo triumfas, regis, nepristigo nieko, kas eiliniam Vakarų žiūrovui asocijuojasi su Rusija.


Už geriausią moters vaidmenį buvo apdovanota japonų aktorė Shinobu Terajima, suvaidinusi Koji Wakamatsu filme „Vikšras“ („Caterpillar“). Jos herojė valstietė 1940 m. sulaukia iš Japonijos karo su Kinija grįžusio vyro. Jis yra didvyris, apdovanotas medaliais, bet neturi nei kojų, nei rankų, o veidas - sužalotas, tad net jo tariamų žodžių nesupranta niekas. Iš pradžių režisierius stebi sudėtingus vyro ir žmonos santykius - jis nori tik valgyti ir mylėtis, ji prisimena, kaip prieš karą vyras ją kasdien mušdavo. Bet režisieriui svarbiau ne vyro ir moters santykių studija, o antikarinis patosas. Tai atvirai antikarinės propagandos filmas.


Kita svarbi tema - šiuolaikinės šeimos santykiai. Už geriausią scenarijų apdovanotas festivalio atidarymo filmas - kinų režisieriaus Wang Quan'ano „Atskirai. Kartu“ („Tuan Yuan“) - itin subtilus pasakojimas apie kadaise karo išskirtus įsimylėjėlius. 1949 m. jis evakavosi į Taivaną, ji liko Šanchajuje, pagimdė jo sūnų, ištekėjo už kito. Po penkiasdešimties metų, palaidojęs žmoną, vyras grįžta į Šanchajų, norėdamas mylimąją išsivežti kartu. Susipažįsta su gausia jos šeima, kaimynais. Situacija iš pirmo žvilgsnio atrodo neįprasta - moters vyras supranta atvykėlio norus, jie draugiškai išgėrinėja, valgo, gamina maistą, su tėvu nebendrauja tik sūnus. Atvykėlis vaikšto po miestą, apžiūrinėja naujus milžiniškus pastatus. Gyvenimo tėkmė, smulkūs kasdieniai įvykiai pamažu įtraukia lyg žiūrėtumei Yasujiro Ozu filmą. „Atskirai. Kartu“ esmė gimsta iš personažų buities stebėjimo. Tai filmas apie neišsipildymą - jausmų, gyvenimo. Režisieriui svarbu parodyti, kaip yra tradiciniai šeimos ryšiai, dingsta vertybės, o jų vietą užima visai kitas gyvenimo būdas. Naujasis Šanchajus jo filme pilkas, nykus, prišnerkštas. Gyvybė pulsuoja tik sename kvartale, iš kurio filmo herojai išsikelia į naują daugiabutį jau svečiui išvykus. Visai kitokia FIPRESCI prizu apdovanoto danės Pernille Fischer Christensen filmo „Šeima“ („En Familie“) ištarmė. Filmo herojus suvienija sunki tėvo liga ir jo išėjimas. Filmas man pasirodė pernelyg paviršutiniškas, nuspėjamas, paprastas, bet dauguma matytų festivalio filmų buvo būtent tokie. Profesionalūs, užkabinantys svarbias temas (daug filmų skirta musulmonų šiuolaikinėje Europoje problemai), bet kartu ir tas temas adaptuojantys, kad viskas būtų suprantama, aišku, nedviprasmiška.


Šiųmetinės informacijos apie Berlinalės laureatus prasidėjo ne „Auksiniu lokiu“. Pastebėjau, kad visuose pranešimuos pirma žinia buvo apie Romanui Polanskiui paskirtą geriausio režisieriaus „Sidabrinį lokį“. Festivalio pradžioje parodytas naujausias režisieriaus filmas „Autorius šmėkla“ („The Ghost Writer“) tai pat buvo tarp festivalio favoritų. Tai tikrai geras politinis trileris, sarkastiškai atskleidžiantis didžiosios politikos meandrus. Roberto Harriso romano, kurį ekranizavo Polanskis, herojaus prototipas - britų premjeras, be abejo, Tony Blairas, ir Pierce'as Brosnanas jį suvaidino puikiai. Apskritai visi filmo aktoriai vaidina gerai, tai, žinoma, režisieriaus nuopelnas. Polanskis meistriškai susiejo hitčkokišką trilerio tradiciją (premjero namai saloje primena bunkerį, įtampa auginama nuo pat pirmųjų kadrų, tikslios, iškalbingos detalės, įsimena net antrojo plano personažai) ir šiuolaikinei žiniasklaidai atvirai paklūstančios (ne tik politinės) kultūros refleksiją. Be abejo, svarbi filmo gaida - nuoširdi režisieriaus neapykanta JAV. Tačiau pirmiausia „Sidabrinis lokys“ Polanskiui yra solidarumo su namų arešte įkalintu režisieriumi ženklas. Žmogiškas solidarumas su atstumtaisiais, nuskriaustaisiais, pasmerktaisiais buvo vienas svarbiausių šių metų Berlinalės konkursinės programos ženklų.


Berlynas – Vilnius



„7 meno dienos“ Nr.8 (884), 2010-02-26

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

tJhJUBpKlFZJVdem, 2011-10-23 16:47

I went to tons of links before this, what was I thniknig?

yMpJrPPjdjsGugELU, 2011-06-24 18:30

Hey, that's the gertesat! So with ll this brain power AWHFY?

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti