Pirmiausia, žinoma, Jameso Camerono „Įsikūnijimas“ ir nauji kino meno keliai. Būtent „Įsikūnijimas“ paskatino Niujorke į kino teoriją besigilinantį Luką Brašiškį pasvarstyti kinematografo santykius su realybe, naujųjų technologijų kino suvokimo problemas. Straipsnio „Tarp estetikos ir mistikos. Kino realizmo praeitis ir ateitis“ autorius grįžta prie ontologinių kino teorijos ištakų - André Bazino darbų, pasitelkia Gilles'io Delleuze'o bei kitų teoretikų įžvalgas, aptaria ne tik „Įsikūnijimo“, bet ir kitokio šiuolaikinio kino santykius su tikrove. O Camerono filmą recenzuojanti Laima Kreivytė rašo, kad filmas „neabejotinai pretenduoja užimti išskirtinę vietą virtualioje žmonijos istorijoje“, ir, man regis, įtikinamai paneigia tų pretenzijų pagrįstumą.

Kita šiomis dienomis populiari tema - „Kino pavasaris“ ir jo programa. Festivalio rengėjai ją plačiai pristato žurnalo puslapiuose, akcentuodami įvairių tradicinių festivalio programų privalumus ir, žinoma, šių metų naujoves. Pasibaigus šiam renginiui, balandį pasižiūrėti moterų sukurtų filmų pakvies kito festivalio - „Šeršėliafam“ rengėjos. Jo programa taip pat trumpai pristatyta žurnale.

Linas Vildžiūnas straipsnyje „Roterdamas. Šedevras šalia“ aprašo įspūdžius iš sausį vykusio šiemetinio Roterdamo kino festivalio, bet manau, kad jo pastabos apie filmų atrankos kriterijus tinka ne tik pastarojo rengėjams: „IFFR (International Film Festival Rotterdam) labiau rūpi ne kino menas, bet socialinės, komunikacinės kino funkcijos. Taip pat įvairūs politinio korektiškumo gestai, pavyzdžiui, pristatomų režisierių lyčių pusiausvyra. Arba IFFR, kaip naujų žemių atradėjo, kino kūrybos skatintojo ir rėmėjo, vaidmuo.“ Universalias problemas straipsnyje „Įkalinti ekrane“ apie vasarį vykusį Tarptautinį Berlyno kino festivalį iškelia ir Rasa Paukštytė. Pirmiausia tai - kritikų atsakomybės, profesionalumo, o kartu ir kino problema: „Besaikį nuomonių pliuralizmą vis dėlto provokuoja pats šiuolaikinis kinas, iš kurio kritikos seniai dingo, pavyzdžiui, toks apibūdinimas kaip „būtinas filmas“. Jį mėgo Saulius Macaitis, ir ne tik jis. Būtinas - tai gal toks, kurį pamačius aišku, kad be jo emocinė ir intelektualinė ne tik tavo patirtis būtų tiesiog daug skurdesnė. Kurio gėda būti nemačius ne tik profesinėje terpėje. Tokių beveik nebėra.“

Dar viena, bet jau tik Lietuvoje populiari tema - Emilio Vėlyvio „Zero 2“, nuosekliai siekiantis lietuvių filmų lankomumo rekordo. Iki Raimondo Vabalo „Skrydžio per Atlantą“, kurį kadaise pasižiūrėjo kas penktas lietuvis, „Zero 2“, žinoma, dar toli, bet filmą aptariančioms Paulinai Pukytei ir Santai Lingevičiūtei įdomu išsiaiškinti, kuo filmas patraukė (arba gali patraukti) žiūrovus, kokie jo privalumai ir trūkumai. Nuomonės skirtingos, požiūriai į Vėlyvį - taip pat.

Lietuvių filmoteka šiame numeryje nelabai gausi, matyt, todėl, kad „Kino pavasaris“ žada net aštuonias lietuviškas premjeras. Auksė Kancerevičiūtė recenzuoja Vytauto V. Landsbergio „Nuo pasaulio stogo“, Sonata Žalneravičiūtė - Domanto Vildžiūno filmą „Tikras garsas valstybės atgimimo 1989-1993“, Laima Kreivytė - Mykolo Vildžiūno „Šarka 2“. Karolis Baublys kalbina lietuvių kino klasiką režisierių Algimantą Puipą. Pokalbio tema - ekranizacijų subtilybės, juolab kad Puipa neseniai pradėjo kurti dar vieną ekranizaciją - Jurgos Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovę“. Skirmantas Valiulis recenzuoja Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus neseniai išleistą dar vieną Jono Griciaus prisiminimų knygą. Kuo pasižymi garsiojo operatoriaus žvilgsnis į praėjusius metus? Be abejo, originaliu humoro jausmu ir kartėliu, kurį sukelia tarsi šagrenės oda besitraukiančios lietuvių kino erdvės.

Apie besitraukiantį Lietuvos kino teatrų repertuarą savo feljetone rašo Živilė Pipinytė. Ji sako, kad vertingus filmus dažniausiai galima pamatyti tik festivalių programose, nes lietuvių platintojai nelinkę dirbti su sudėtingais filmai ir orientuojasi į nelabai išlavinto skonio žiūrovų mases. Kad situacija būtų palankesnė vertingam kinui, turėtų keistis valstybės kultūros politika. Bet ar ji egzistuoja?

Pirmajame šiemet pas mus vykusiame festivalyje - prancūzų kino „Žiemos ekranuose“ - viešėjo net Prancūzijoje prieštaringai vertinamas režisierius Bruno Dumont'as. Mintimis apie savo požiūrį į kiną jis pasidalijo su Aukse Kancerevičiūte. Interviu „Filosofinio kino materija“ - įdomus įvadas į Dumont'o kino pasaulį.

Tačiau ir skurdžiame lietuvių kino teatrų repertuare galima rasti refleksijas apie kiną skatinančių filmų. Naujame „Kine“ Ramūnas Aušrotas analizuoja Wernerio Herzogo „Blogą policininką“, Neringa Kažukauskaitė - aktualią amerikiečio Jasono Reitmano komediją „Viskas ore!“ ir italės Tizzos Covi bei austro Rainerio Frimmelio juostą „Mažylė“, Skirmantas Valiulis - stulbinamą Martino Scorsese „Kuždesių salą“, Nijolė Andrijauskienė - animacinę „Princesę ir Varlių“. Pastarosios autorės plunksnai priklauso ir namų kino filmų pristatymai. Patogaus žiūrėjimo ir margo skonio entuziastams Andrijauskienė rekomenduoja animacinį filmą „Volisas ir Gromitas. Puikios išeiginės“, Phyllidos Lloyd miuziklą „Mamma Mia“, Michelio Gondry sinefilišką „Malonėkite atsukti“, Toddo Philipso komediją „Pagirios Las Vegase“ ir Neilo Blomkampo antiutopiją „9-asis rajonas“. Žurnalo viršelį puošia aktorės Rachel Weisz portretas. Rašytinę šio portreto versiją „Kinui“ sukūrė Izolda Keidošiūtė.

Trumpai tariant, ir žiūrėti, ir skaityti artimiausiomis dienomis tikrai bus ką. To ir linkiu.

Jūsų -

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.11 (887), 2010-03-19