Reklama daro savo - keliaudamas į naują Guy Ritchie kriminalinį nuotykių ir veiksmo filmą „Šerlokas Holmsas“ („Sherlock Holmes“, JAV, 2009), neslėpsiu, tikėjausi to, apie ką skandavo reklama: itin stilingo, homoerotiškų poteksčių prisodrinto, nenuspėjamo šiuolaikinio filmo. Taip, Guy Ritchie pateikta „Šerloko Holmso“ versija išties šiuolaikiška, ji remiasi ne tiek Arthuro Conan Doyle'o kūryba, kiek Lionelo Wigramo komiksais (Wigramas tapo ir vienu iš filmo prodiuserių). Scenaristas Anthony Peckhamas daugiau dėmesio skyrė ne pagrindinio veikėjo Šerloko Holmso protiniams, bet kovos menų gabumams. Tačiau ir stilingesnis, ir labiau suveržtas, subalansuotas man pasirodė ankstesnis Ritchie filmas „Rokenrola“. Šia recenzija pamėginsiu paaiškinti, kodėl naujausią režisieriaus filmą vadinti šedevru būtų naivu.

Pirmieji filmo kadrai intriguoja - kamera filmuoja senovinį grindinį, žiūrovas vis garsiau girdi važiuojančios karietos garsus. Kartu su karieta išvystame ir paslaptingą bėglį. Kas jis? Pasirodo, tai ne nusikaltėlis, o skvarbiu protu ir įspūdingomis fizinėmis savybėmis apdovanotas pagrindinis filmo personažas - privatus seklys Šerlokas Holmsas. Netrukus žiūrovas išgirsta ir vieną Ritchie filmams būdingiausių elementų - užkadrinį balsą, kuris ne papildo ar praplečia vizualiosios filmo plotmės kuriamas reikšmių sistemas, bet jas dubliuoja, pabrėžia įvairiomis kryptimis ryškinamą dekoratyvumą.

Filmo pavadinimas - „Šerlokas Holmsas“ - pasirodo po pirmojo žygdarbio (seklys sugauna lordą Henrį Blekvudą). Žygdarbis tarytum sukonstruoja paslaptingo bėglio tapatybę, suteikia jam Šerloko Holmso - nacionalinio britų herojaus - titulą. Vis dėlto tolesnė naratyvo raida plėtosis pernelyg įprasta, nuspėjama vaga - lordas Henris Blekvudas paspruks, vėl sukeldamas galvos skausmą Londono policijai, Šerlokui Holmsui į pagalbą, žinoma, atskubės tipiška femme fatale Irena Adler, sudarydama galimybę nufilmuoti ne vieną pikantišką sceną. Galiausiai Šerlokas Holmsas įveiks nusikaltėlį, sykiu padarydamas galimą filmo tęsinį: byla nebus baigta tol, kol nebus sugautas kitas antiherojus - profesorius Moriartis.

Guy Ritchie filmai visuomet pasižymi charakteringais, žiūrovo prielankumą laiminčiais personažais. Šerlokas Holmsas (puikus Roberto Downey jaunesniojo vaidmuo) - išties traukianti asmenybė, paženklinta ir skvarbaus proto, ir gero fizinio pasirengimo, ir mažos kruopelės bohemiškumo. Teisus lordas Henris Blekvudas, teigiantis, jog už Holmso logikos slypi trapumas. Daktaras Džonas Vatsonas (Jude Law) - lyg veidrodinis Šerloko Holmso atspindys: abu personažai veikia, bendrauja, kaunasi taip, lyg papildytų vienas kitą (ko nepajėgia vienas, įstengia kitas; ko stinga vienam, duoda kitas). Holmso simpatija - avantiūristė Irena Adler (ją žaviai suvaidino Rachel McAdams) yra ne vienos filmo intrigos šaltinis: ji ir myli Holmsą, ir juo naudojasi, ir padeda jam, ir komplikuoja situaciją. Pergudrauti Šerloką Holmsą įstengia tik ji viena (tai akivaizdžiai matyti vyno gėrimo scenoje). Filme esama ir šalutinių, vos vieną kartą šmėkštelinčių personažų, kurie kilsteli viso aktorių ansamblio lygį. Pavyzdžiui, įspūdingas personažas - valkata čigonė, burianti ateitį. Mano galva, pernelyg vienpusiška lordo Henrio Blekvudo (Mark Strong) asmenybė: kad ir ką darytų, jis - tipiškas antiherojus, gudrumu siekiantis valdžios. Anksčiau, ypač „Rokenroloje“, Ritchie pavyko suburti kur kas kūrybiškesnį ir spalvingesnį personažų ansamblį.

Kiekviena atskirai paimta „Šerloko Holmso“ scena atrodo išbaigta, puikiai apgalvota (pavyzdžiui, meistriškai sukurta parako statinių sprogimo scena), bet jų tarpusavio ryšio tarytum nėra. Kaip susieti kovos sceną, kai Holmsas kaunasi bokso ringe, su vėlesniu epizodu, kai Holmsas restorane įžeidžia Vatsono sužadėtinę Mariją? Viena vertus, siužetas pernelyg lengvai nuspėjamas, kita vertus, esama epizodų, kurie tarytum pakimba ore, nes toliau neišplėtojami.

Bene įdomiausia, ką gali pasiūlyti šiuolaikinė Šerloko Holmso nuotykių versija, - tai XIX a. Londono vizija. Miestas iškyla kaip įspūdinga kontrastų sandūros erdvė: čia egzistuoja purvas ir prabanga, realybė ir mistika, mokslas ir burtai. Pasižiūrėjęs filmą, niekaip neįstengiu nugalėti slapto troškimo kada nors didžiajame ekrane išvysti tokią pat įspūdingą Vilniaus viziją.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.1 (877), 2010-01-08