Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Malonu susipažinti


Įspūdžiai po dokumentinio filmo „Šarka2“ premjeros


Paulina Pukytė

Share |
„Šarka2”
Nors apie Beną Šarką esu girdėjusi kaip apie autorinio teatro kūrėją, tuo mano žinios apie jį ir baigiasi, jo kūrybos beveik nežinau - Vilnius sunkiai nusikasa iki Beno Klaipėdos (transporto problemos?).

Nepažįstu ir paties Beno Šarkos. Tiesa, kartą teko kokias 10 minučių sėdėti greta jo ant suolelio prie įėjimo į ŠMC (to suolelio jau nebėra), tačiau bendri pažįstami nepasivargino mūsų vienas kitam pristatyti, o ir pokalbis nesimezgė, tiksliau, užlūžo vos prasidėjęs (asmenybių konfliktas?). Tačiau į pagalbą atėjo dokumentinis kinas, būtent Mykolo Vildžiūno filmas apie Beną Šarką (operatorius Audrius Kemežys, montažas Valdo Misevičiaus). Iš tiesų dokumentika (ar bent jau viena jos kryptis - kino portretas) ir turėtų tokia būti - supažindinti mus, kad ir vienpusiškai (t.y. neakivaizdžiai, arba virtualiai), su žmogumi, objektu ar reiškiniu. Vildžiūno filmas supažindina mus su Benu Šarka ne tik iš mandagumo, bet taip, tarsi pažvelgtų mums į akis, o mes atsakytume (irgi ne iš mandagumo): malonu susipažinti. Nors, tiesą sakant, pirmieji filmo kadrai (ne pats pirmas, o ėję po jo) mane išgąsdino: svajingi Lietuvos pajūrio vaizdai, Baltijos bangų mūša, personažo pasivaikščiojimas po smėlį, gulėjimas kažkuo išsitepliojus... Dar vienas perdėtu rimtumu ir nepateisinamu lyrizmu migdantis klišių rinkinys? Jau kiek pas mus pridaryta filmų, muzikinių videoklipų ir kt. apie vienišius pajūryje! Na gerai, Benas Šarka iš tiesų renka pajūrio medgalius ir kitokius jūros išmestus daiktus, kuriuos paskui panaudoja savo šamaniškuose performansuose, bet toks sutapimas nėra joks pasiteisinimas... Vis dėlto mano nuogąstavimai nepasitvirtino. Galbūt (nebūtinai, bet juk gali būti) režisierius netgi tyčia iš pradžių mus truputį paerzina lietuvišku stiliumi, kad paskui galėtų šūktelti: „Tik pajuokavau!“ Ir parodyti mums smagų, šmaikštų, nebanalų, ryškios ir kiek ekscentriškos asmenybės portretą.


Man visuomet svarbu, kad filmas (kaip ir tekstas, literatūros kūrinys), nelyginant žmogus, užėjęs į svečius, neužsibūtų per ilgai, kad pokalbis neužtruktų ilgiau, negu yra apie ką kalbėti, ypač kai kalba tik vienas, o kitas (žiūrovas, skaitytojas) klausosi. Mykolo Vildžiūno filmas tikrai neužsibūna: jį pažiūrėjau vienu ypu, o pabaiga atėjo net kiek netikėtai (tai nereiškia - per anksti), kai dar buvo įdomu, todėl po filmo liko malonus lengvo alkio, o ne persisotinimo jausmas (kaip atsitinka po dažno lietuviško, ir ne vien, filmo). Dėl to „kalta“ ne tik (ir ne tiek) filmo trukmė (28 min.), bet ir taiklus montažas, išraiškingi ir tiksliai įmontuoti labai stambių kadrų inkliuzai - tačiau ne veido, kaip įprasta, net ne rankų, kas irgi daug kartų matyta, o, pavyzdžiui, vienos pėdos, o dar tiksliau - pusės pėdos. Be to, man regis, šiame filme beveik nebuvo nereikalingų dalykų, tuo debiutuojantis režisierius pralenkė ne vieną labiau patyrusį kolegą. Arba jis sugebėjo atsisakyti nemažo kiekio medžiagos, nes buvo iš ko rinktis, arba buvo nufilmuota nedaug, bet gerai. Abu variantai sveikintini. Pavyzdžiui, grakščiai sumontuotas „fotografavimosi“ epizodas. Jis juokingas, ir galima buvo jį rodyti gana ilgai. Ne vienas net ir nepradedantis režisierius būtų taip ir padaręs, o Mykolas Vildžiūnas atsispiria pagundai ir neužsižaidžia. Pradėjęs šį epizodą neskubiai ir iš tolo (Beno Šarkos iš pradžių nėra kadre, matome tik dvi gatvėje besifotografuojančias merginas), režisierius įveda Beną, šis (tikiu, kad jam tai būdinga) pradeda kalbinti merginas, siūlosi kartu fotografuotis (merginos nepageidauja), paklausia greta stovinčio kažkieno vaiko, ar tas norėtų kokakolos (ar sveikiau būtų sultys?)... Ir tada akimirksniu kitas kadras, trunkantis vos kelias sekundes: ir merginos, ir vaikas, ir Benas, ir jo atsinešta gėlė, ir galbūt net kokakola jau pozuoja bendrai fotografijai.


Beno Šarkos performansinė kūryba gali dominti arba ne, patikti arba ne, tačiau susipažinti su šiuo kūrėju vis tiek malonu, nes iš filmo sužinome (kad ir labai epizodiškai), ką ir kaip jis kuria, o tada jau galime patys spręsti, ar kratytis dėl jo į Klaipėdą. Malonu, kad filme Benas nepostringauja apie savo kūrybą, negirdime ilgų jo ar kieno kito išvedžiojimų apie reikšmes ir prasmes, o tuo labiau apie gimines ir artimuosius. Tiesiog matome kuriantį žmogų: studijoje, gatvėje, scenoje, ir patys galime suprasti, ar tiksliau, pajusti jo gyvenimo ir kūrybos principus, filosofiją.


Tikėsimės, kad „Šarka2“ - tai ne beginners luck (pradedančiojo lošėjo sėkmė), o naujo gabaus režisieriaus atėjimas į lietuvių kinematografiją.




„7 meno dienos“ Nr.8 (884), 2010-02-26

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

too tiesiog, 2014-04-16 21:48

Mėgino Šarka pastatyt spektaklį Klaipėdos dramos teatre.. Aktoriai ilgai kentėjo, paskui pasakė "ačiū, gal jau užteks..." Tiksliausiai apie Šarką pasakė Aleksaitė: ponai, bet juk čia saviveikla...

ogi, 2014-04-01 09:41

Klaipėdoje jis vaidina kartą, maximum tris kart per metus, nes nėra kam jo meno žiūrėti.

Rosa, 2012-06-06 19:35

Great weblog right here! Also your web site so much up very fast! What host are you using? Can I get your aatliiffe link to your host? I want my web site loaded up as fast as yours lol

LecsmKneITL, 2011-06-23 11:45

Going to put this atrilce to good use now.

sk, 2010-03-04 15:05

tai gal tas vietinis/e tegu ir paraso recenzija, o nerasineja anoniminiu piktybisku komentaru, jei jau toks zinovas/e

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti