Bėgdamas nuo įkyraus Polo vieną vakarą Gilas pasiklys Monmartro gatvelėse, išmušus vidurnakčiui atsisės į šalia sustojusį 3-iojo dešimtmečio limuziną ir atsidurs savo svajonių Paryžiuje: klausysis Cole’o Porterio, gers šampaną su Zelda ir Scottu Fitzgeraldais, sutiks Hemingway’ų, pozuos Salvadorui Dali (įspūdingas Adrienas Brody), pametės Luisui Buñueliui „Angelo naikintojo“ idėją, išgirs Gertrudos Stein (Kathy Bates) nuomonę apie savo rašomą knygą ir įsimylės gražuolę Adrianą (Marion Cotillard) – Paryžiaus menininkų mūzą.

Tokį 3-iojo dešimtmečio Paryžių, manau, įsivaizduoja ne tik jaunystėje miestą įsimylėjęs Allenas, bet ir visi kiti, skaitę Hemingway’aus ir Fitzgeraldo romanus, Stein memuarus ar Anais Nin dienoraščius. Kitaip nei daugybė kino kūrėjų, rimtuose filmuose mėginusių kuo išsamiau atkurti 3-iojo dešimtmečio Paryžiaus bohemą, Allenas šiek tiek parodijuoja ir jos personažus, ir savo (ar mūsų) jų įsivaizdavimus. Tie chrestomatiški Alleno jaunystės dievukai puikiai prilimpa ir prie atvirukiško Paryžiaus, ir prie sėkmingą karjerą Holivude darančio scenaristo Gilo, kuriam Paryžius sužadino kadaise jau patirtą jausmą – viską mesti, pasilikti ir rašyti romanus. Romaną jis rašo ir dabar, pagrindinis jo personažas turi „nostalgijos krautuvėlę“.

Be abejo, Gilas ir pats yra tas senųjų laikų besiilgintis personažas, nesugebantis susitaikyti su dabartimi. Vis dėlto nuobodusis Polas teisingai sako, kad nostalgija – tai skausmingas praeities išstūmimas. Gilui dabartis atrodo pilka, neįdomi, jis ilgisi, kaip jam atrodo, idealių laikų. Ines nepatinka tokios Gilo mintys, nes ji jau seniai viską suplanavo – ir antikvarinių daiktų (pvz., kėdžių už 20 tūkstančių eurų) prigrūstus namus Malibu, ir tobulą gyvenimą šalia scenarijus sėkmingai gaminančio Gilo. Kiekvienam (tik ne patiems herojams) iš pirmo žvilgsnio aišku, kad Ines ir Gilas – ne pora. Tai ir keisti Gilo dingimai vakarais sukelia būsimo uošvio susirūpinimą, jis net pasamdo seklį.

Tačiau klajodamas po naktinį Paryžių Gilas supras ir šį tą daugiau. Jis supras, kad visais laikais žmonės, pirmiausia menininkai, ilgėjosi aukso amžiaus, tiksliau, idealių laikų, neprimenančių nuobodžios ir pilkos jų kasdienybės. Kartu su Adriana atsidūrę jos išsvajotoje belle epoque, jie sutiks Paulį Gauguiną ir Edgarą Degas, taip pat nostalgiškai besižavinčius Renesansu. Kartu Allenas paaiškins ir Gilui, ir sau, ir, žinoma, mums visiems, kad ilgėtis praeities yra žmogiška, taip pat, kaip ir nekęsti dabarties.

„Vidurnaktis Paryžiuje“ sutaiko su dabartimi. Melancholiškam Gilui Allenas suteikia paskutinę galimybę pakeisti gyvenimą, tapti rašytoju ir ant vieno garsiųjų tiltų sutikti Gabrielę (Léa Seydoux), kuriai, kaip ir Gilui, patinka lietus Paryžiaus gatvėse. Meilė juk taip pat nuskausmina praeities nostalgiją, padeda būti dabartyje. Pasakiška filmo pabaiga – visai logiška, nes dar kartą patvirtina ne viename ankstesniame Alleno filme (kad ir „Purpurinėje Kairo rožėje“, kur kino žvaigždė nužengia tiesiai iš ekrano pas savo kuklią gerbėją) suformuluotą mintį, kad kinas suteikia begalinę laisvę. Melancholiškas „Vidurnaktis Paryžiuje“ jos taip pat suteikia, kaip ir paguodos, kad idealas visada egzistuoja tik praeityje.

Gaila, kad to idealo siekio pristigo lietuviškam filmo vertimui. Matyt, vertėjas (ar vertėja) niekad nejautė nostalgijos 3-iojo dešimtmečio Paryžiui, nes antraip žinotų, kad „Paryžius – tai šventė, kuri visada su tavimi“, kad buvo toks avangardinis kūrėjas Manas Ray’us, o ne Manrėjus, ir natiurmorto (still life) neverstų „stacija“.

„7 meno dienos“ Nr.32 (954), 2011-09-16