Ketvirtadienį Lecho Majewskio filmu „Malūnas ir kryžius“ atidaryta XI lenkų kino savaitė.
Jos programoje – keturiolika neseniai Lenkijoje sukurtų filmų, sulaukusių didelio dėmesio ir šalyje, ir už jos ribų. Programa įvairi ir autorių, ir žanrų požiūriu, ji atskleidžia nuolat puoselėjamą nacionalinės lenkų kinematografijos savitumą, tradicijas ir originalius eksperimentus, jaunų, debiutuojančių ir pripažintų kūrėjų filmus, pateikiančius savitą požiūrį į šalies istoriją ir dabarties problemas. Savaitės filmus pristatėme praėjusios savaitės „7md“ numeryje. Šiame – plačiau apie „Malūną ir kryžių“. Pasaulyje filmas rodomas ir kino teatruose, ir didžiuosiuose dailės muziejuose, jo premjera įvyko pernai Sandanso kino festivalyje. Šiemet filmas Gdynės kino festivalyje buvo įvertintas Specialiuoju žiuri prizu. Pateikiame Annos Fuksiewicz interviu su Majewskiu fragmentus, padėsiančius atsakyti į dažnam žiūrovui, matyt, kilsiančius klausimus apie „Malūno ir kryžiaus“ pobūdį ir režisieriaus tikslus.
Filme „Malūnas ir kryžius“ atgaivindamas garsų olandų meistro Pieterio Bruegelio paveikslą „Kelias į Kalvariją“, Jūs rėmėtės amerikiečių meno istoriko Michaelo Gibsono esė. Šiame esė yra daug takų, vedančių prie pačių menkiausių paveikslo detalių ir jų simbolikos. Bruegelis buvo vadintas menininku filosofu. Uždavinys, kurio ėmėtės, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti neįgyvendinamas...
Tokie uždaviniai patys įdomiausi. Bruegelio žinovas Michaelas Gibsonas pamatė Paryžiuje mano filmą „Angelus“ ir nusprendė, kaip jis pats tai suformulavo, kad mano protas breigeliškas. Jis man pasiūlė sukurti šviečiamąją juostą remiantis jo tekstu. Kai pasakiau, kad matau jame vaidybinio filmo siužetą, susiėmė už galvos.
Tai nestebina, nes Bruegelio paveiksle yra per penkis šimtus personažų, daug prasmių, simbolių.
„Kelias į Kalvariją“ Vienos „Kunsthistorisches Museum“ yra didžiausias Bruegelio kūrinys, ne tik išmatavimais. Pradėjau apie jį mąstyti dar jaunystėje, paveiktas įvairių skaitinių, ypač vieno mokyklinio. Jo autorius atkreipė dėmesį į specifiškai tapytojo traktuotą „Ikaro kritimo“ temą. Paveikslo pirmame plane matome artoją, piemenį, gaudantį žuvis vyrą, tolumoje plaukiantį laivą ir tik iš vandens kyšančią Ikaro koją. Gali pasirodyti, kad menininkas atėmė iš mito dramatizmą. Sumanymas rodyti svarbius įvykius per kasdienybės prizmę man pasirodė labai įtartinas ir kartu labai tikras.
Panašiai norėjau pasakoti ir filme. „Malūno ir kryžiaus“ veiksmas nukelia į 1564 metus, kai Flandrija politiškai ir religiškai buvo priklausoma nuo ispanų. Šiame kontekste Bruegelio paveikslas pasakoja apie istorijos tragediją ir pakantumo vertę.
Kiek personažų iš daugiau kaip penkių šimtų, kuriuos nutapė dailininkas, Jūs išrinkote?
Dvylika. Tarp jų yra malūnininkas, duonos išnešiotojas, mergina, vaikinas...Nusprendžiau papasakoti apie įprastą jų dieną. Yra taip pat jaunas vyras, nuteistas mirti žiauriose kančiose. 1564 m., kai Bruegelis tapė savo paveikslą, nuteistąjį gyvą pririšdavo prie aukštai iškelto rato, kad jį užkapotų paukščiai. Meistro paveiksluose matome tuos „mirties miškus“.
Kas yra filmo operatorius?
Adamas Sikora, su kuriuo jau dirbau kurdamas „Vojačeką“, „Angelusą“, „Stirnų kambarį“. Jį laikau filmo bendraautoriumi. Filmavimo aikštelėje buvo tik dalis operatoriaus darbo, kita jo fazė – atliekant baigiamuosius darbus, ji truko daug ilgiau, nes ant kadrų reikėjo uždėti atskirus vaizdo sluoksnius.
Didelis vaidmuo teko kompiuteriui?
Taip, Varšuvos „Studio Odeon“ kompiuteriams. Ta darbo dalis užtruko pusantrų metų. Viena iš Bruegelio paslapčių buvo klasikinės, renesansinės perspektyvos atsisakymas, perspektyvos, kai į peizažą žiūrime iš vieno taško. Jis naudojo besikeičiančius, tarsi sulaužytus požiūrio taškus. Norėdami tai perteikti, pasirinktų vietų kadrus traktavome kaip foną, jungėme juos tarpusavyje ir su tikro paveikslo fragmentais. Buvo ir taip, kad paveikslo debesis jungėme su Naujojoje Zelandijoje nufilmuotu dangumi.
Naujojoje Zelandijoje kitoks dangus?
Taip. Kai ten šešiuose miestuose buvo surengta mano filmų retrospektyva, važinėjau po Pietų salą, kurią maoriai vadina Ilgo debesies sala, ir negalėjau atitraukti akių nuo dangaus. Du vandenynai ypatingu būdu ten vaiko debesis, maigo juos tarsi tešlą. Sukuria juose upelius, šaltinius, virš galvos tarsi kabo tikras gyslotas marmuras. Regis, užtenka ištiesti ranką ir jį paliesi... Su operatoriumi Johnu Kristoffesu, kuris filmavo „Žiedų valdovą“, pradėjome filmuoti Naujosios Zelandijos debesis. Paskui reikėjo atskirus vaizdo sluoksnius sujungti taip, kad su pirmuoju planu sudarytų nedalomą visumą. Tai išties benediktiniškas darbas, išnaudojantis CGI technologiją (kompiuteriu generuotas vaizdas, technologija buvo naudota „Pano labirinte“ ir „Įsikūnijime“) bei 3D erdvę.
Išleidote kelis eilėraščių rinkinius. Kartu su Józefu Skrzeku parašytą operą „Stirnų kambarys“ Tarptautinis teatro institutas (ITI) 1998 m. pripažino viena geriausių šiuolaikinių operų. Kuo save laikote – režisieriumi, dailininku ar poetu?
Iš pradžių matau daiktus, paskui juos įvardiju. Iš pradžių tapyba, paskui poezija, kuri yra simbolyje kondensuotas mąstymas. Tikiu tokiais filosofais kaip Schellingas, kurie mano, kad menas yra tam tikra bendravimo su aukštesne jėga forma, atsivėrimu giliau pažinti tai, į ką esame panardinti, – vadinamąją tikrovę.
Šiuolaikinis menas neduoda atsakymo?
Šiuolaikinis menas – tai išdegintas peizažas, šiukšlynas, iš esmės akademiški dalykai, nes šiukšlyno poetika tapo privalomu akademiniu kanonu. Net jei palyginsime pramogą, tai 7-ajame dešimtmetyje muzikoje buvo tokie kaip Jimas Morrisonas ir „The Doors“. Morrisonas buvo provokatorius, šamanas, fantastiškas poetas, jo grupė kūrė paprastą, bet iki kaulų persmelkiančią muziką. O dabar kas? Kažkokie plastmasiniai balionėliai.
Pagal „Kino“ parengė Kora Ročkienė
„7 meno dienos“ Nr.32 (954), 2011-09-16
|
Skaityti visus 
Rašyti
