Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Iš kažkieno gyvenimo


Nauji filmai: „Giedrė“


Živilė Pipinytė

Share |
„Giedrė“
2006-ųjų sausį septyni jauni režisieriai, tarp kurių buvo Ignas Miškinis ir Donatas Vaišnoras, parašė kino manifestą, kuris skelbė, kad „kino bankrotas - objektyvus lietuviškos kino kultūros faktas“.

Manifesto autoriai deklaravo principus, kurių laikydamiesi tikėjosi atnaujinti lietuvių kiną. Tarp jų buvo asmeniškumas (filmas turi remtis asmenine režisieriaus patirtimi), aktualumas (filmas privalo gimti „čia ir dabar“), komunikatyvumas (režisierius turi „suvilioti, įtraukti ir priblokšti žiūrovą“) ir net konfrontacijos principas, skelbęs, kad „režisieriai privalo atsiriboti nuo bet kokios kino konjunktūros ir oponuoti autoritetams“. Nors oficialusis manifesto galiojimo laikas (iki 2009-ųjų sausio) pasibaigė, praėjusį penktadienį žiūrėdama Donato Vaišnoro filmą „Giedrė“ minėtus postulatus vis prisimindavau. Per kelias pirmas filmo minutes net kilo įtarimas, kad Vaišnoras parodijuoja tą vadinamąjį „jaunatvišką“ lietuvių kiną. Trys filmo herojai, kuriuos suvaidino Ignas Miškinis, Marija Korenkaitė ir pats režisierius ir kurie, regis, neturi nei jokios praeities, nei profesijų, nei kokių nors išskirtinių bruožų (tik Giedrė turi beretę), klaidžioja po neįtikėtinai tuščią, tarsi išlaižytą senamiestį ir kažkodėl išraiškingai kenčia. (Giedrė taip kenčia, kad vakare, išsiskyrusi su Dariumi, užmiega tiesiai ant savo namų laiptų ir ją ryte pažadina kolegės skambutis.) Personažai vairuoja gražias mašinas, intensyviai kalbasi mobiliaisiais. Jie egzistuoja stilinguose, bet visiškai steriliuose interjeruose, kuriuose, regis, neišgyventų joks gyvas žmogus. Jų dialogai - nenatūralūs, žmonės nekalba tokiomis melodramatiškomis frazėmis kaip „Ačiū, kad išėjai“ (nebent jie yra prisiekę grafomanai). Statiški, gana manieringų rakursų kadrai (pvz., iš aukštai nufilmuota ant suoliuko sėdinti mergina) trunka tiek, kad užtenka laiko ne tik neskubant pasižvalgyti po kadrą, bet ir patyrinėti žiūrovų reakciją. Trumpai tariant, privalomas lietuvių kino asortimentas „Giedrėje“ akivaizdus. Juolab kad ir Donatas Vaišnoras - ne naujokas kine. Jis yra sukūręs trumpo metražo filmų ir vaidmenų savo kolegų, pirmiausia Igno Miškinio, filmuose. Vaidybinio pilnametražio Vaišnoro debiuto „Buduaras“ laukta jau 2004 m., bet kilus režisieriaus ir prodiuserio konfliktui, filmas ekranuose taip ir nepasirodė.


Tačiau netrukus supratau, kad mano prielaida neteisinga - juk vargu ar Ignas Miškinis „Giedrėje“ vaidintų savo „Artimų šviesų“ personažo parodiją. Be to, filmui akivaizdžiai pristigo absurdiško humoro ir grotesko, be kurių parodija negali apsieiti. „Giedrės“ humoras labiau priminė vieną įkyrią nežinomo autoriaus lietuvišką mobiliojo ryšio reklamą, kurioje visi personažai staiga krenta iš koto, išgirdę seniai negirdėto draugo balsą. (Jei reklama jums juokinga, „Giedrės“ humorą, manau, suprasite.) Parodijos versijos teko atsisakyti ir kartu su kitais šešiolika „Pasakos“ videosalėje vos telpančiais žiūrovais kantriai žiūrėti filmą toliau.


Giedrės“ siužetas paprastas kaip filmo herojų gyvenimas. Du tą pačią dieną toje pačioje ligoninėje gimę draugai - Darius ir Donatas - keičiasi merginomis ir niekinamai vadina jas beždžionėmis. Tačiau viena tokia beždžionė Giedrė ima ir nuoširdžiai pamilsta Igno Miškinio vaidinamą Darių. Pastarasis taip pat myli Giedrę, tik dar apie tai nežino. Tai jis supras maždaug filmo viduryje ir prisipažins draugui: „Aš jai į širdį spjoviau.“ Giedrę myli ir Donatas, kuris viską žino geriau už Darių ir Giedrę. Filmo pradžioje pastarieji išsiskiria. Darius pareiškia, kad „moteris, su kuria aš esu, privalo mane mylėti“. Visą filmą, iki pat pabaigos, Giedrė ir Darius kankins vienas kitą, skaudins, kentės, įžeidinės, „kabins“ kitus vyrus ir moteris, kol finale sušukę: „Paimk mane! Išdulkink mane!“ puls vienas kitam į glėbį. Sprendžiant iš garso takelio, pralaimėjęs intrigantas Donatas pasidarys kažką baisaus.


Galiu įtarti, kad režisierius norėjo prabilti apie šiuolaikinių žmonių nesusikalbėjimą, nuoširdžių jausmų ir pirmiausia meilės baimę, bet ekrane viso to nėra. Nėra jausmų. Nėra charakterių. Yra pretenzingi žmonės, kurie atrodo kaip trisdešimtmečiai, bet elgiasi kaip paaugliai. (Atsiprašau, jei įžeidžiau kurį nors paauglį. Turėjau galvoje tuos, kurie ilgai negali subręsti.) Štai atstumtoji Giedrė užeina į knygyną, kad nupirktų dovaną Dariui, - tai bus pretekstas jiems vėl susitikti. Žinoma, ji pasirenka „Apie meilę ir kitus demonus“. Užrašo vieną dedikaciją, ją suglamžo, nusiperka kitą knygą ir vėl rašo, paskui trečią... Dedikacijų stilius - kaip iš senų laikų gimnazisčių albumėlių: „Tam kančią užduoti, kam ją pakelti...“ (atsiprašau, jei citata netiksli, nespėjau visko užsirašyti.)


Kažko daugiau apie Giedrės, Dariaus ir Donato vidinį pasaulį, jų jausmus, dirbamus darbus filmas nepasako, todėl personažus sunku užjausti ir suprasti. Tai, kad Giedrė ramina save šokoladu, yra bene vienintelis atpažįstamas žmogiškas bruožas, bet jo neužtenka. Lygiai kaip ir sąrašo, kurį ji paduoda knygyno pardavėjui Giedriui (labai juokinga). Čia surašyta, ką jis turi padaryti, kad galėtų permiegoti su mergina. Nepatikėsit, bet vargšelis (Giedrius Savickas) stengiasi tą sąrašą įgyvendinti. Pasakojimas prie gimtadienio stalo apie tai, kad Giedrė penkias savaites tik glamonėjosi su kiekvienu iš dviejų draugų prieš atsiduodama (fiziologines smulkmenas praleisiu) vienam iš jų (o gal ir abiem, ar tai svarbu?), ištikrųjų nieko nepaaiškina. Aišku tik tiek, kad filmo herojai turi daug kompleksų, laisvo laiko ir yra gana patyrę manipuliuotojai.


Psichoanalitikus toks atvejis gal ir sudomintų, bet juk kinas - ne tik terapijos seansas (ar kada nors susimąstėte, kodėl lietuvių filmuose nuolat skamba antausiai moterims?), ne tik provokacija, tai dar ir kūryba, net menas. Būtent to „Giedrei“ ir stinga labiausiai. Dėl tos pačios priežasties filme niekaip nesusiklosto ir numanomas sąmonės susidvejinimo ar antrininko motyvas (Darius ir Donatas primena dvynius, jie tiesiog pernelyg prikišamai panašūs). Man „Giedrę“ paaiškino viena personažo Donato finalinė frazė: „Aš pats save išgalvojau.“ Gal tas jaunasis lietuvių kinas taip pat paprasčiausiai išgalvojo save?


Kita vertus, paskutinių metų patirtis rodo, kad Lietuvoje jau baigia formuotis vadinamasis „ofinis“, valstybės nefinansuojamas kinas. Jo kūrėjais gali būti ir kino mėgėjai, ir pradedantys profesionalai, norintys išbandyti savo jėgas ar persirgti vaikiškas kino ligas. Iš „ofinio“ kino nereikalaujama, kad jis būtų kokybiškas ir meniškas, atitiktų tam tikrus kriterijus, nes jis dažniausiai kuriamas sau. Kaimyninėje Lenkijoje tokie filmai kartais patenka ir į kino teatrus, jie turi savo festivalius ir savo žiūrovus. Jei panaši sistema atsirastų Lietuvoje, manau, būtų sveikiau visiems - ir žiūrovams, ir kino kūrėjams, ir kritikams.


*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.46 (875), 2009-12-18

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

baihkPuidJpZZlzVXJO, 2011-12-01 13:35

Your story was really inofrmaitve, thanks!

DXGrpKZoUvSBKHHQw, 2011-10-23 12:19

Ppl like you get all the brains. I just get to say thanks for he asnwer.

varna, 2010-01-25 18:16

kategoriskai nesutinku, filmas vertas demesio.

igne, 2010-01-09 22:06

tikrai, siame filme nebuvo nei kokybes, nei estetikos, nei jokiu charakteriu, daug mobiliaku, daug sokolado ir slykstus kilimas.

feikas, 2009-12-20 12:37

Labai tiksli diagnoze. Visa, ka matau Miskinio ir co filmuose - kaip nuobodu gyvent prakutusiems kina kuriantiems trisdesimtmeciams

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti