Nuolankumo moko (beje, kartu yra ir gana linksmi) įrašai, kuriuose matome žiūrovų elgesį stebint konkrečias laidas. Atrodytų, kad televizijos žiūrėjimas tiems žmonėms yra tik pretekstas visai kitiems veiksmams." Manau, kad tai - tipiškas vaizdelis. Bent jau aš kai kuriuos nemalonius namų ruošos darbus visada darau tik įsijungęs televizorių.

Mums ant nosies dar vienas ilgas savaitgalis. Nemanau, kad visi tas dienas praleis kapinėse, net jei mūsų tauta ir pasižymi perdėtu mirusiųjų garbinimu. Tai pajuto ir televizijos programų planuotojai. Štai vienas tiksliai liaudies nuostatas ir lūkesčius perteikiantis LTV programos pavyzdys: lapkričio 1 d. 15 val. - tiesioginė Šv. Mišių transliacija iš Antakalnio kapinių. Iškart po jos, 16.10 - kita tiesioginė transliacija: "Lietuvos ryto" ir Rygos "Barons" krepšinio rungtynės iš Vilniaus. Kilnus susimąstymas negali trukti ilgai, nes krepšinis ir alus yra geriausia, ką turime. Savaitės filmai (su retomis išimtimis, kurias būtinai paminėsiu) taip pat nenuteiks mąstyti apie amžinybę. TV3 tradiciškai skatins lietuvius švęsti Heloviną. Tai veiksminga, nes pernai jau sulaukiau mažųjų saldainių prašytojų. Saldainių neturėjau, bet parodžiau savo dantis. LNK (3 d. 22 val.) žada baigti ilgojo savaitgalio maratoną lietuviškais "Nereikalingais žmonėmis". Norėčiau sužinoti, kas tą filmą nominavo "Oskarui". Kita vertus, gėda šiais laikais - jau beveik visai išnykęs jausmas. Televizijų laidos, kur visokie nereikalingi žmonės rodo tautai tai, ką turi arba ko neturi, beje, tai patvirtina kasdien.

Geri filmai dažniausiai gimsta iš labai asmeniškų prisiminimų, refleksijų. Juose pasakojama istorija gali neturėti nieko bendra su autoriaus biografija ar patirtimi, bet asmeninis požiūris visada svarbus. Deja, šiais laikais į kiną (kaip, beje, ir į politiką) dažnai einama tik patenkinti savo išsipūtusio ego. Kad jis gali būti visai neįdomus kitiems, liudija ir ne vienas lietuviškas filmas.

Camerono Crowe "Elizabettaunas" (LNK, 2 d. 23.50) - iš tų asmeniškų filmų. Tai tarsi prisiminimas apie kelionę, į kurią 1989 m. režisierius išvyko mirus tėvui. Anksti tapęs "Rolling Stones" žurnalo reporteriu ir su roko grupėmis išmaišęs visą Ameriką, režisierius žino, kad tikrasis gyvenimas yra ne tik Niujorke ir Los Andžele. Filmo herojus ką tik neteko darbo, jį pametė mergina. Jis svarsto savižudybės galimybę, kai sužino, jog mirė tėvas ir reikia pasirūpinti laidotuvėmis. Tėvas mirė ne namuose, o lankydamasis gimtinėje, todėl teks vykti į provinciją. Pakeliui Driu susipažįsta su puikia mergina ir ją įsimyli. Žodžiu, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Filmas iš pat pradžių buvo sutiktas gana šaltai. Ne vienas recenzentas atkreipė dėmesį į lėtą, "europietišką" filmo ritmą, bet užtat visi kaip susitarę gyrė aktorių porą - Orlandą Bloomą ir Kirsten Dunst.

Bloomas kuria pagrindinį vaidmenį ir Ridley Scotto filme "Dangaus karalystė" (TV3, 2 d. 21.30). Filmas nukelia į kryžių karų laikus, tiksliau, į XII amžių. Bloomo herojus iš nualintos Prancūzijos vyksta į Šventąją žemę. Jeruzalėje įsigalėjo trapi taika, nes karaliui (Edward Norton) pavyko susitarti su musulmonų vadu Saladinu (Ghassan Massoud). Tačiau jaunuolis nujaučia, kad tai netrukus baigsis, nes vis dažniau savo kelyje susiduria su fanatizmu, godumu ir pavydu, kurie įsigali tarp kryžiuočių riterių.

Šiame filme yra viskas, kas traukia žiūrovus: efektingi mūšiai dykumoje, riterio ir egzotiškos kunigaikštytė (Ewa Green) meilė, Jeruzalės apgultis. Tačiau 140 milijonų dolerių kainavęs filmas nesulaukė sėkmės, nors krikščionių ir musulmonų santykiai, regis, vėl tokie pat aktualūs. Ko gero, būtent tai ir pakišo koją režisieriui. Jis visaip stengėsi išvengti kaltinimų šališkumu ir įtikinamai parodyti abiejų pusių argumentus, bet neįtiko nei krikščionims, nei musulmonams. Matyt, dar neatėjo tokių filmų laikas.

Jei aną savaitę patiko LNK rodytas filmas "Apie Šmitą", būtinai pažiūrėkite bene geriausią Alexandero Payne'o kūrinį "Klystkeliai" (TV3, 31 d. 0.30). Filmo herojai yra du draugai - po skyrybų neatsigaunantis rašytojas Mailzas (Paul Giamatti) ir netrukus vesti besirengiantis aktorius Džekas (Thomas Haden Church). Abiejų likimai nesusiklostė taip, kaip planavo, abu negali pasigirti dideliais gyvenimo laimėjimais. Būtent tai juos ir jungia - neišsipildžiusios ambicijos ir sparčiai prabėgusi jaunystė. Visa kita juos skiria. Džekas yra savim patenkintas erotomanas, Mailzas amžinai kremtasi. Prieš vestuves Džekas nori pasidžiaugti laisve, todėl mielai sutinka vykti į Mailzo pasiūlytą kelionę po Kalifornijos vynines. Mailzo norai atrodo kuklesni - jis nori pažinti tobulo vyno skonį.

Tačiau kelionėje jų laukia ne tik lemtingi susitikimai, bet ir vienatvės, neįgyvendintų svajonių ir likimo kaprizų skonis. Trumpai tariant, tai dar vienas pasakojimas apie vyrišką vidutinio amžiaus krizę. Payne'as sako: "Manau, kad dabar mums labai stinga filmų apie žmones. Mailzas ir Džekas yra žmonės iš kitos epochos. Jie gyvena praeitimi. Džekas nuolat prisimena savo sugadintą karjerą, Mailzas - nevykusią santuoką ir neįgyvendintas rašytojo ambicijas. Jie jaučiasi taip, tarsi pasaulis būtų pajudėjęs į priekį, o jie stovėtų toje pat vietoje. Staiga likimas suteikia jiems šansą pakeisti gyvenimą. Jų peripetijos man pasirodė rimtos ir kartu juokingos." Režisierius prisipažįsta, kad lemiamos įtakos jam turėjo 8-ojo dešimtmečio kinas: „Jo giliai humanistinis stilius be reikalo tapo nebemadingas. Žmonės man dažnai sako: „Tavo filmai tokie nauji ir originalūs." Bet iš tikrųjų, užuot kūręs naujus, aš stengiuosi sukti senus."

Mario Martone filmo „Kraujo skonis" (BTV, 3 d. 23.50) herojai – taip pat subrendę žmonės. Karlas (Michele Placido) ir Silvia (Fanny Ardant) gyvena prabangiame bute Romoje. Karlas yra neištikimas, ir Silvija tai žino. Tačiau būdamas toli jis mėgsta kalbėti su Silvija telefonu. Per vieną tokį ilgą pokalbį tampa aišku, kad moteris bute yra ne viena. To ketvirtojo personažo atsiradimas tampa pasakojimo išeities tašku. Čia susipina paslaptys, geismai, troškimai. Svetima vienatvė rudenį yra suprantamesnė ir artimesnė.

Jūsų –

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.39 (821), 2008-10-31